Kaip gimsta biurokratija. „Teltonikos“ atvejis
Įsivaizduokime: kokie 2010–2012 metai. Tuometinė Kelių direkcija rekonstruoja krašto kelią Juodskyliai–Šviesaičiai. Staiga projekto viduryje paaiškėja, kad 2004 metais kelio zonoje buvo paklotas kabelis į Juodskylių savivaldybės tarybos nariui priklausančią kaimo turizmo sodybą. Už mažiausią kainą nupirkti kelio projektuotojai jo nepamatė, nes per mažai sumokėjo topografams, kurie matuoti į vietą net nevažiavo – gautų pinigų neužteko net degalams.
Darbai stoja, reikia perprojektuoti.
Besiaiškinat, kas kaltas ir ką daryti, paaiškėja, kad kabelis priklauso elektros tinklų operatoriui, kuris jį tiesė per pusę su kaimo turizmo sodybos savininku. Kas mokės už kabelio iškėlimą? Sodybos savininkas piktinasi – aš jau sumokėjau ir daugiau nemokėsiu, elektros tinklų operatorius taip pat – kabelis dar geras, nekeisim.
Kelininkai, kadangi kelio rekonstrukcija pradėta, pirkimai atlikti ir nebėra kur trauktis, sukandę dantis, iš papildomiems darbams skirto rezervo finansuoja kabelio perklojimą, įtraukia tą prakeiktą projektuotoją į juodąjį sąrašą. Projektuotojas, beje, tuoj pat pakeičia pavadinimą ir atveria naują savo veiklos puslapį.
Nors šią istoriją visi jau nori pamiršti, susisiekimo ministras, pamatęs dramatiškai išaugusią kelio rekonstrukcijos kainą, iškoneveikia Kelių direkcijos vadovą ir liepia užtikrinti, kad daugiau tokių dalykų nebeatsitiktų. Pastarasis padaro vidinį tyrimą ir randa, kad to kabelio paklojimas buvo derintas Kelių direkcijos darbuotojo, kurio atžvilgiu pradedamas tarnybinis patikrinimas. Tačiau jo metu nustatoma, kad darbuotojas nieko blogo nepadarė – kabelį greta kelio suderino, nes visa aplinkinė žemė jau grąžinta savininkams, o kaimo turizmo statybai jau gauta europinė parama ir kitos alternatyvos atvesti elektrą tiesiog nebuvo. O be to, juk niekur neparašyta, jog kabelio būti ten negali.
Ministras neatlyžta – sudaro darbo grupę, kuri išanalizuoja panašius atvejus ir pateikia siūlymą – būtina koreguoti kelių statybos techninį reglamentą įtraukiant draudimą kelio zonoje statyti bet kokius kitus su keliu nesusijusius statinius.
Toks reglamento pakeitimo projektas po mėnesio atnešamas ant susisiekimo ministro stalo. Kitos institucijos pastabų nepateikia – juk čia reikalas tik apie kelius, taigi susisiekimo ministro atsakomybė. Ministras jaučiasi atlikęs didelį darbą, pasirašo reglamentą, jis įsigalioja, mokymuose apie tai informuojami visi Kelių direkcijos darbuotojai ir prigrasinama daugiau kelio zonoje nieko nebederinti.
Viskas. Dabar visiems atrodo, kad problemą jau tikrai išsprendėm.
Tačiau niekas neįvertino, kad keliai – tai vos ne vieninteliai valstybės valdomi infrastruktūros koridoriai ir, norint nutiesti kitų ministerijų kuravimo sritims priklausančią infrastruktūrą – naują kabelį, dujotiekį, vandentiekio ar nuotekų trasą – kitų koridorių tiesiog nėra. Juos reikia išpirkti iš privačių savininkų. O tai – laikas ir didžiuliai pinigai.
Šiuos tinklus eksploatuojančios organizacijos (beje, priklausančios valstybei ar savivaldybėms) nerado bendros kalbos su dabartine „Via Lietuva“, jau pasimokiusia iš aukščiau aprašytų istorijų, ir šią pareigą tiesiog nusprendė permesti kitiems – tiems, kuriems tos infrastruktūros ir reikia. Taip „Teltonikai“ liepiama susiprojektuoti elektros liniją patiems. Per svetimus sklypus.
Kas nutiko toliau, jau žinome.
Taigi, nugalėjo fragmentuotas sektorinis mąstymas – visi norėjo gero, rūpinosi ir taupė visuomenės lėšas, bet niekas neįvertino, kad visuomenei naudingiausia būtų infrastruktūrą sutelkti viename koridoriuje ir taip taupyti pagrindinį mūsų resursą – žemę. Nes, pasirodo, žemės išpirkimas kainuoja brangiausiai, o platesnio paveikslo nematymas gali kainuoti ir pasakiškai didelius pinigus.
Komentaro autorius – valstybės institucijos tarnautojas, norėjęs išlikti anonimu. Jo tapatybė redakcijai žinoma.
