R. Vilpišauskas. Ar M. Draghi ignoravo naująsias ES nares?
Tiesa, formuojama naujoji Europos Komisija, kurios vadovė Ursula von der Leyen pirmosios kadencijos metu ir inicijavo šią ataskaitą bei dalyvavo jos pristatyme, ketina atsižvelgti į joje pateiktus siūlymus, planuodama savo darbų programą. Bet Komisijos rengiamų projektų gyvybingumas priklauso nuo valstybių narių (ir Europos Parlamento) pritarimo. Kaip rodo ankstesnių siūlymų, pvz., dėl euroobligacijų ar valstybių narių skolos subendrinimo patirtis, jei jie nesulaukia pakankamai valstybių narių paramos, juos tenka dėti į stalčių ir laukti palankesnės politinės aplinkos. O ji, beje, tampa vis nepalankesnė į centralizaciją ir ES vaidmens didinimą nukreiptiems siūlymams dėl Prancūzijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose sustiprėjusių euroskeptiškų partijų.
Tačiau šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į neseniai viešai išsakytus kitokio pobūdžio valstybių narių priekaištus M. Draghi dėl jo ataskaitos rengimo. Kaip pranešė „Financial Times“, Latvijos, Lenkijos ir Čekijos atstovai sukritikavo M. Draghi, kad rengdamas ataskaitą jis pernelyg rėmėsi „senosios Europos“ ir per mažai naujųjų dinamiškai augančių ES narių patirtimi. Lenkijoje kai kas netgi ragina parengti alternatyvią konkurencingumo ataskaitą, pagrįstą naujųjų ES narių patirtimi. Be to, „Financial Times“ citavo Čekijos pareigūną, teigiantį, kad kitas buvęs Italijos premjeras Enrico Letta, rengdamas ataskaitą apie ES bendrąją rinką, apsilankė Čekijoje, likus trims mėnesiams iki jos paskelbimo šį pavasarį, o M. Draghi nepasivargino to padaryti.
Kaip vertinti tokius priekaištus, kurie primena apie prieš 20 metų egzistavusią ES narių skirtį, kuri jau senokai atrodė nebeaktuali? Viena vertus, tokią skirtį patvirtina neseniai paskelbtas Europos užsienio reikalų tarybos tyrimas „Sveiki atvykę į Barbės žemę“, kuriame teigiama, kad Vidurio ir Rytų Europa pernelyg menkai dalyvauja ES procesuose.
Kita vertus, Vidurio ir Rytų Europos šalių atstovai ne tik turi teisę dalyvauti ES institucijose pagal visų sutartas atstovavimo taisykles, bet ir yra kviečiami į įvairius patariamuosius darinius. Tiesa, jau minėtas E. Lettos ataskaitos rengimas kaip tik galėtų būti naudojamas kaip ES senbuvėms būdingos arogancijos pavyzdys, nes Lietuvoje jis lankėsi likus maždaug savaitei iki ataskaitos apie ES bendrąją rinką paskelbimo ir bendraudamas veikiau informavo, apie ką ji bus. Paskelbtos ataskaitos turinys tik patvirtino, kad apsilankymas buvo formalus veiksmas, nebandant įsigilinti į Lietuvos politikų, verslo ar akademijos atstovų siūlymus.
Tad galbūt alternatyvių požiūrių tiek M. Draghi, tiek E. Lettos ataskaitoms pateikimas galėtų būti prasmingas? Bet tai jau senokai vyksta. Daug įvairių ES šalių analitikų, įskaitant ir šio komentaro autorių, yra siūlę, kokiomis kryptimis reikėtų toliau plėtoti ES bendrąją rinką. Neseniai dvidešimt ES valstybių, daugiausia Šiaurės ir Vidurio Europos šalių, išplatino neformalią poziciją, kurioje pateikė siūlymų Europos Komisijai dėl to, kokius ekonominės politikos prioritetus palaikytų šiame prasidedančiame politiniame cikle.
Apskritai diskusijose tarp ES valstybių seniai nebėra skirties tarp naujokių ir senbuvių, o dominuoja kintančios koalicijos, kurios formuojasi, priklausomai nuo svarstomo klausimo. Be to, pats Vidurio ir Rytų Europos šalių ekonominis dinamizmas, įskaitant ir įspūdingą Lietuvos augimo tempą per 20 metų nuo įstojimo į ES, yra ženklas, kad ekonominiai pasiekimai ir jų pamokos seniai neapsiriboja tik „senąja Europa“.
Tad konstruktyviau būtų ne skųstis dėl ES senbuvių atstovų arogancijos, bet savo pavyzdžiu, pasiekimais ir dalykiniais argumentais rodyti, kad kažkada sovietinės okupacijos suformuota skirtis nebėra aktuali. Ir, žinoma, siekti, kad ta skirtis nebūtų atkurta.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, Konrado Adenauerio vizituojantis profesorius Karltono universitete (Otava), VU TSPMI profesorius
