Išgyvenimo receptai ar kompresas numirėliui?
Anksčiau lengvosios pramonės vardu vadintas apdirbamosios pramonės sektorius per pastaruosius 10–20 metų praktiškai prarado kai kurias savo atšakas: praeitin nugrimzdo avalynės, odos gamintojų vardai. Iš sektoriaus žemėlapio išnyko tokios senbuvės kaip AB „Kauno Baltija“, UAB „Rožė“ etc.
Kiek pasikeitusi aprangos ir tekstilės pramonė kurį laiką (ir gana netrumpai) laikėsi ant bangos atlikdama užsienio įmonių užsakymus, tiksliau – parduodama savo paslaugas, daugiausia – siuvimo. Kartais net gana garsiems prekių ženklams.
Visa tai truko, kol Lietuva garsėjo savo gana pigiomis darbo rankomis. Tiesa, ir gera kokybe. Tačiau jau tada buvo aišku, kad tai ilgai tęstis negali: atlyginimai mūsų šalyje ėmė augti, tad užsakovai pradėjo trauktis, ieškodami dar pigesnių siuvėjų. Nors viena kita įmonė, nudegusi itin pigiose šalyse dėl prastai atliekamų darbų, mėgino grįžti pas lietuvius, neilgai trukus vėl iškeliavo svetur. Be to, užsakymų skaičiui kirto ir tarp vartotojų mažėjanti gaminių paklausa.
Šiame procese sudegė ne viena Lietuvos drabužių siuvimo bendrovė, problemų verpetai įsuko ir stambesnes, už šalies ribų garsėjusias įmones, tokias kaip AB „Utenos trikotažas“ (UT). Šios SBA koncerno valdomos tekstilės gamybos bendrovės akcininkai liepos pabaigoje pritarė įmonės restruktūrizavimui ir patvirtino ketverių metų jos pertvarkymo planą.
Kaip VŽ sakė Dovilė Tamoševičienė, UT valdybos pirmininkė, restruktūrizavimo metu pirmiausia bus siekiama išsaugoti pagrindinę įmonės veiklą – užsakomąją gamybą – ją pertvarkant. Šis verslo verslui (B2B) segmentas sudaro apie 80% visų UT pajamų. Plane, be kita ko, numatytos galimybės realizuoti dalį nekilnojamojo turto ar vertybinių popierių, atsisakyti dalies gamybos.
Bendrovė pirmąjį pusmetį patyrė 4,6 karto didesnį grynąjį nuostolį nei tuo pačiu metu pernai – 1,2 mln. Eur. Jos pajamos sausį–birželį smuko 51,1%, iki 2,611 mln. Eur.
Spręsti problemas priversta ir Ukmergės marškinių siuvimo bendrovė „Vilkma“: praėjusiais metais uždariusi Rokiškio padalinį (prarado užsakovą), Islandijos tekstilės kompanijos kontroliuojama bendrovė Užimtumo tarnybą informavo apie 25 darbuotojų atleidimą.
Rugpjūtį UAB „Sparta Textile“, priklausanti Danijos „JBS Textile Group“, pranešė apie atleidimą įspėjusi 44 darbuotojus. Beveik 10 metų veikusi bankrutuojanti Prienų siuvimo UAB „Tekstona“ informavo atleidžianti visus 38 darbuotojus. Mažėjant užsakymų, Vilniaus drabužių siuvimo UAB „Lelija“ Užimtumo tarnybai pranešė apie atleidimą įspėjusi 47 darbuotojus.
Atrodo, kad tokia statistika turės ne vieną tęsinį. Specialistai aiškina, kad, be minėtų priežasčių, aprangos ir tekstilės sektorius nukentėjo ir dėl tam tikrų „keistų“ kriterijų, skirstant įmones į kategorijas pagal dydį: pasak prof. Daivos Mikučionienės, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto prodekanės, dėl didelio darbuotojų skaičiaus siuvimo ir tekstilės įmonės buvo priskirtos stambiam verslui.
Ir kai kiti sektoriai, ar tai būtų plastiko ar metalo gaminių gamyba, galėjo ES lėšomis automatizuotis, skaitmenizuotis ar pirkti naujas technologijas, tekstilininkai ir siuvėjai buvo palikti verstis savo jėgomis. Nors pagal pardavimų apimtį tekstilės bendrovės galėtų prilygti vidutinėms įmonėms ir naudotis parama.
Kol siuvimo pramonė mėgina dorotis su iššūkių lavina, tekstilininkų reikalai kiek geresni. Šių įmonių vadovai suprato, kad konkuruoti pigesnėmis paslaugomis neįmanoma, todėl būtina kurti aukštesnės pridėtinės vertės gaminius.
UT vadovė mato tokį būdą tekstilės pramonei išlikti Lietuvoje: dalį procesų pasilikti įmonėje, o kitos dalies nepabijoti patikėti subrangovams. Ir vertę klientams kurti teikiant integruotą ir vientisą paslaugą nuo produkto sukūrimo iki jo gamybos užtikrinimo.
Bet, pavyzdžiui, Juozas Martikaitis, UAB „Garlita“ direktorius, išgirdęs tokį pasiūlymą, purto galvą: perdavus siuvimą į išorę, nukentėtų kokybė. Jo nuomone, šiame versle ne viską galima matuoti sąnaudomis.
„Mūsų pirkėjams kokybė itin svarbi ir ne viskas gerai, kas gaminama pigiai. Yra daug kitų aplinkybių. Kai dirbame su rimtais užsakovais, jie siunčia inspektorius tikrinti patalpų, tualetų, oro, žiūri, kaip dirbama, – jiems svarbu, kur gaminama, – aiškina J. Martikaitis. – Pavyzdžiui, mes nespėjame, trūksta darbuotojų. Vartojimas Europoje atsigauna.“
Pašnekovas prognozuoja, kad sektorius išliks, tačiau išgyvens tik keletas įmonių – tos, kurios turi stiprią vadybą, geras stakles, gerą įvaizdį. „Bijau, kad mūsų kariuomenę kinai aprengs“, – apgailestauja „Garlitos“ vadovas.
KTU profesorė sako susitikimuose iš skandinavų ar kitų Baltijos kaimynų girdinti, kokie lietuviai laimingi, kad išsaugojo tekstilės gamybą. Pasak jos, ypatingą tekstilės svarbą įgyja ne tik drabužiai, patalynė, užuolaidos ar panašiai. Kalbama apie techninę tekstilę. O tai jau ir statybos, ir žemės ūkis, ir pramonė, ir kosmosas. Net neperšaunamos liemenės ir nuo cheminio ar biologinio pavojaus apsaugojantys rūbai.
„Vadinasi, pats tekstilės objektas svarbus. Ir šalyse, kuriose tekstilė pramonė buvo išstumta, ją sugrąžinti ir kurti tuščioje vietoje daug sunkiau. O kai nelieka gamybos, nebelieka poreikio mokslui, inovacijoms“, – pasakoja ji.
Kokį rytojų vis dėlto mato sudėtingus laikus išgyvenantis sektorius? Gytė Bėkštienė, Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonės asociacijos generalinė direktorė, mano, kad viena galimybių įmonėms tapti stipresnėms yra jungtis.
„Investiciniai fondai ar konkurentai perka ne tik silpnas bendroves, bet ir dideles, perspektyvias, kurios akivaizdžiai kelia grėsmę konkurentams. Įsigiję augančias įmones, konkurentai tampa dar stipresni“, – dar vieną būdą išgyventi primena ji.
Gamintojai mano, kad laikinų sunkumų patiriančioms įmonėms galėtų būti taikomas platesnis valstybės remiamų finansavimo instrumentų arsenalas, nes jos regionuose yra sukūrusios nemažai darbo vietų. O tokioms bendrovėms, kurios kuria produktą, galėtų būti teikiama parama prekių ženklui stiprinti.
Ar valstybė turi (gali) gelbėti pramonės sektorių? Juolab kad jis liko ES lėšų užribyje. Žinoma, jis svarbus dėl jau minėtų priežasčių ir praradus atkurti būtų kur kas sunkiau. Kita vertus, panašių argumentų, ko gero, galėtų pateikti ne viena paramos siekianti pramonės šaka.
Vargu ar valstybė aprangos ir tekstilės sektorių gelbės mokesčių mokėtojų pinigais. Tai, regis, supranta ir jo atstovai, pabrėždami, kad verslas neturi tikėtis nuolatinės valstybės paramos. Pasak jų, vykdydamas struktūrinius pokyčius, verslas pats turi priimti reikiamus sprendimus ir peržiūrėti savo veiklą.
Tačiau žiebiasi dar viena pavojaus lemputė: įmonių vadovai užsimena ir apie pagalių kaišiojimą į ratus. Siekiant pasinaudoti viena iš valstybės numatytų priemonių – restruktūrizacija, susiduriama su verslui nepalankiu kai kurių valstybės ar savivaldybių įmonių požiūriu ir sprendimais. O tai kelia jau visiškai kitus klausimus.
