Spąstai po figos lapu
Kuo arčiau rinkimai, tuo platesnės pieno upės ima plaukti, tuo saldesni jų kisieliaus krantai. Šiuos absoliučios gerovės simbolius viena per kitą ima dalyti kone visos į šalies parlamentą besiveržiančios partijos, suokdamos rinkėjo ausiai pačius maloniausius pažadus.
Vien pažvelgus į Lietuvos socialdemokratų partijos paviešintus įsipareigojimus (!?) jau dabar norisi nelaukiant rinkimų keisti valdžią ir pulti į šių „dosniųjų“ politikų glėbį.
Štai vienas šios partijos paskelbto „dekalogo“ pažadų: „Mažinsime mokesčių naštą iš darbo pajamų gyvenantiems žmonėms. Mokesčiai turi priklausyti nuo pajamų ir turto dydžio. Turtingesni turi prisidėti solidariau prie bendros šalies gerovės.“ Arba dar: „Maisto produktams – mažesnis PVM tarifas. Vartotojų teises ginančios institucijos turės realiai prižiūrėti lupikaujančius didžiuosius prekybininkus ir stambiuosius žemės ūkio produkcijos perdirbėjus.“ Taip pat bus „mažinami mokesčiai“ vaikų turinčioms šeimoms ir t. t.
Žodžiu, mokesčiai bus mažinami, gerovė piliečiams vis augs, visko bus daugiau, tik nė žodžiu neužsimenama, iš kur bus tas „daugiau“. Mokesčiai – maži, bet pensijos bus sparčiau indeksuojamos, daugiau pinigų bus skirta keliams, gynybai etc. Viskas išties puiku, kas to nenorėtų, tačiau kas pripildys tą kapšą, iš kurio jau dabar gerovę žarsto socialdemokratai?
Visa tai esant mažai Lietuvos ekonomikai yra kosminio biudžeto įsipareigojimas, kuriam reikalingi tvarūs finansiniai šaltiniai.
Atrodo, kad socialdemokratų pažadai siejasi su partijos pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės šokiu „Vedžioju rinkėjus už nosies“. Iš pradžių jis buvo sutryptas prieš šalies prezidento rinkimus, kai Gitanas Nausėda jau kone kabino šiai poniai premjerės regalijas. Tačiau nutilus prezidento inauguracijos vaišių šurmuliui į europarlamentarės krėslą kone įaugusi politikė jau pradėjo kratytis vietos valdžios pareigų, gudriai išsisukinėdama nuo tiesaus atsakymo.
Bet socialdemokratams simpatizuojantys rinkėjai nerimo – tai bus Vilija premjere ar ne?
Tad praėjusią savaitę V. Blinkevičiūtė vėl atsirado „eteryje“.
„Jei žmonės socialdemokratams Seimo rinkimuose suteiks didžiausią pasitikėjimą, kartu su prezidentu formuosiu socialiai atsakingą, telkiančią ir veiklią Vyriausybę. Tikrai nebus taip, kad Lietuvą užklumpa audra, o ministrų kabinetas miega ir nesugeba greitai reaguoti“, – pažadėjo socialdemokratų vedlė, nepraleidusi progos dar ir įgelti valdantiesiems.
Bet galimos „audros“ atveju ar ji pati stotų pirmosiose greitų reaguotojų gretose, aiškumo neatsirado. Vyriausybę ji formuos. Kaip formavo ir daugumą rinkimuose anąkart gavęs valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. Tik pats atsakomybės nesiėmė – į premjerus tuomet išstūmė Saulių Skvernelį. Tą patį padarė ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, premjere paskyręs Ingridą Šimonytę.
Matyt, jau ir pats prezidentas suprato V. Blinkevičiūtės manevrus, neleidžiančius atsiplėšti nuo ramaus gyvenimo pranašumų ir malonumų Briuslelyje. Tad nieko kito jam neliko, kaip tik tinkamu kandidatu užimti premjero kėdę įvardyti socialdemokratą G. Palucką.
O kol vyksta nenušauto briedžio dalybos (dėl pergalės rinkimuose ir ministro pirmininko posto), politinės partijos vis aktyviau rungiasi saldžiabalsiškumo varžybose, leisdamos į viešumą savo gražiausius pažadus rinkėjams.
Tiesiog ašaros akyse tvenkiasi, girdint, kaip bus gera Lietuvoje gyventi. Tiesa, visa tai – mažos ekonomikos kosminio biudžeto įsipareigojimas, kuriam reikalingi tvarūs finansiniai šaltiniai. Tačiau politikai savo teiginių niekur nepagrindžia jokiais argumentais. Todėl visas tas pažadų lobynas tėra tik priešrinkiminis „opiumas liaudžiai“.
Aukščiau minėta G. Palucko citata, kurią išgirdome LRT „Dienos temoje“ rugpjūčio 21 d., tik dar kartą patvirtina, kad po rinkimų neišrankūs ir nemąstantys piliečiai bus palikti kvailių vietoje.
Jeigu tokį požiūrį (verčiant į žmonių kalbą „žadėk bet ką, kad tik išrinktų“) demonstruoja vienos iš rinkimus laimėti pretenduojančios partijos atstovas, privalome pasigilinti ir patikrinti jų (ir kitų partijų) skelbiamų įsipareigojimų realumą ir apie tai informuoti rinkėjus.
Nes tai gali būti labai pavojinga nuostata, kuri griauna piliečių pasitikėjimą demokratine sistema ir skatina abejingumą rinkimams, taip atverdama kelią į valdžią įvairaus plauko marginalams.
Rinkėjai turi reikalauti realių skaičių, kiek garsūs pretendentų pažadai gali kainuoti per kadenciją, iš kokių šaltinių jie bus finansuojami ir kas bus tie gerieji samariečiai (pirmiausia – Vyriausybės nariai), kurie pagaliau pakeis visų mūsų gyvenimus. Beje, jų veikla ir praeities (ne)darbai gali padėti geriau suprasti tikrąsias jų galimybes.
