L. Ivanauskas. Elektronikos atliekų atakos Lietuvoje: kas kariauja ir kas ginasi valstybės pusėje?

Nesvarbu, kad jos jau keletą metų įvardijamos kaip sparčiausiai auganti atliekų rūšis, o tiek Europos Komisija (EK) ir visa Europos Sąjunga (ES), tiek ir Jungtinės Tautos (JT) netgi po keletą kartų per metus transliuoja pranešimus apie grėsmę ar net galimą žmonijos pralaimėjimą. Kas šiame kare kariauja Lietuvos pusėje ir kas ginasi?

Liepos 25 d. EK paskelbė liepos mėnesio sprendimus dėl pažeidimų. Pirmu punktu tokių pažeidimų sąraše – aplinka bei EK raginimas ES valstybėms narėms pasiekti atliekų surinkimo ir perdirbimo tikslus. Ar turėtume manyti, kad Europos institucijų dėmesys aplinkosaugai ir atliekų problematikai perdėtas? Sakyčiau, vargu ar turime tokią moralinę teisę, kad ir kaip gerbtume kiekvieno individo subjektyvią nuomonę.

EK pranešė pradedanti pažeidimų nagrinėjimo procedūras išsiųsdama oficialius pranešimus 27 ES narėms, tarp jų – Lietuvai. Tai – šalys, kurios nepasiekė atliekų surinkimo ir perdirbimo tikslų, nustatytų galiojančiuose ES atliekų teisės aktuose. Kaip viena tokių atliekų minimos ir elektros bei elektroninės įrangos (EEĮ) atliekos.

Kaip jau žinoma, nuo 2012 m. galiojančioje ir šiemet papildytoje Europos Parlamento ir Tarybos Atsižvelgiant į direktyvą, šiuo metu minimalus kasmet pasiekiamas atliekų surinkimo lygis yra 65% elektros ir elektroninės įrangos, kuri buvo pateikta valstybės rinkai per trejus ankstesnius metus, vidutinio svorio arba 85% susidariusių EEĮ atliekų pagal svorį. Dauguma valstybių narių nustatyto EEĮ atliekų kiekio nesurinko, įskaitant ir mūsų šalį.

Kodėl nepavyksta pasiekti ES užsibrėžtų tikslų Lietuvoje, kurioje, kaip pripažįsta daugelis aplinkosaugos ir atliekų sektoriaus atstovų, yra puiki infrastruktūra EEĮ atliekoms surinkti? Mūsų asociacija priežastis yra įvardijusi ne sykį, jos iš esmės niekuo nesiskiria nuo priežasčių, kurias įvardija ir EK. 

Nėra suvaldyta nelegali elektronikos atliekų rinka, gyventojai vis dar tebėra linkę kaupti nenaudojamus elektronikos prietaisus namų ūkiuose, tam tikra dalis šių atliekų patenka į nerūšiuotų atliekų srautą ir atsiduria sąvartynuose, geriausiu atveju – specializuotuose saugiuose deginimo įrenginiuose, ši dalis irgi nėra apskaitoma ir sutvarkoma taip, kaip to siekiama pagal minėtą direktyvą. 

Net jeigu paliktume tą direktyvą šone, o kalbėtume apie ekonomiką ir moralinį įsipareigojimą ateities kartoms, tai reikštų, kad iš minėtų atliekų nėra atgaunami vertingi bei riboti iškastiniai ištekliai naujiems daiktams gaminti, neracionaliai eikvojami energijos resursai, palaikoma geopolitinė rizika bei priklausomybė nuo tokius išteklius valdančių šalių už ES ribų.

Kas atsakingas ir kaltas, ką bausime?

Kas turėtų prisiimti atsakomybę už nelegalią elektronikos atliekų rinką? Kaip jau daug kartų viešai kalbėta, tikrai ne gamintojai ir importuotojai. Kas kaltas dėl menkos vartotojų atsakomybės ir polinkio kaupti daiktus, kai pasaulis atrodo vis mažiau stabilus, ateitis neaiški? Kas gali, pavyzdžiui, priversti žmones atsisveikinti su 3 ar 5 nenaudojamais telefonais ir 2 nenaudojamais kompiuteriais, kuriuos vartotojai vertina kaip dokumentų saugyklas? Regis, ir čia nelabai kuo galėtų padėti gamintojai ar importuotojai.

Tiesa, EPA ir kitos panašios organizacijos Lietuvoje, atsakingos už elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempų atliekų tvarkymo organizavimą, deda pastangas edukuoti, vykdo įvairius projektus vartotojų atsakomybei sužadinti. Kaip vienas pavyzdžių – šių metų liepą EPA inicijuota akcija „Keisk telefoną į kino kuponą“ su kino paslaugas teikiančia bendrove „Forum Cinemas Lithuania“. Vos per mėnesį šalies „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo surinkta net 5.500 telefonų – nuo pirmosios kartos „plytų“ iki pačių moderniausių, tik vienaip ar kitaip sugedusių, nebereikalingų. Kai kurie akcijos dalyviai nereikalingus telefonus nešė pilnais krepšiais, dešimtimis.

Elektronikos atliekų surinkimą skatinančius projektus EPA, kaip ir kitos panašios organizacijos Lietuvoje, vykdo kiekvienais metais, tam skiriamos nemenkos lėšos. Tai buvo daroma ir be 2023 m. spalio mėnesio EK rekomendacijų, kuriose buvo pabrėžta tokių priemonių svarba, o ES valstybės narių vyriausybės įpareigotos papildomai prisidėti elektronikos atliekų surinkimą skatinančiomis priemonėmis. 

Ir turbūt ne represinėmis, užkraunant ką nors baudomis ar papildomais mokesčiais, o motyvuojančiomis, nes juk bandome išaugti iš represuojančios valstybinės infrastruktūros, mums žinomi ir naujausi psichologijos ar neurologijos mokslo liudijimai, kad žmones labiausiai skatina ne bausmės, o pozityvios motyvuojančios priemonės – politinės, finansinės ar kitokios.

Varžybos „kas pirmas“ ar bendras interesas?

Ne vien Lietuvoje, bet ir, kaip tvirtinama EK ataskaitose, visoje ES mažų elektronikos prietaisų surinkimo lygis tebėra žemas. Mobiliųjų telefonų surenkama mažiau nei 5%. Šiame kontekste vienašališkai pulti gamintojus ir importuotojus ar visas elektronikos atliekų tvarkymą organizuojančias asociacijas būtų nei logiška, nei veiksminga. Dar neteisingiau būtų baksnoti į kurią vieną, kuri neva nepasiekė ES nustatytų elektronikos atliekų surinkimo rodiklių, nors, štai, kitoms tai padaryti pavyko.

Būtų gerai, jei nepamirštume, kad licencijuotas, legalus elektronikos atliekų surinkimas Lietuvoje yra atviras, viešas, visiems matomas veiksmas. Prekybos vietose – parduotuvėse ar šalia jų – įrengti EPA ar kitų analogiškų organizacijų konteineriai elektronikos, baterijų ir dujošvyčių lempų atliekoms surinkti. Visiems viešai primindami apie šią infrastruktūrą, iš esmės reklamuojame ne tik savo surinkimo sistemą, bet ir, kaip kas pasakytų, konkurentiškų organizacijų. Ir tai logiška, nes socialinis rūpestis ar moralinis mokestis už pažangą, žiedinė ekonomika, aplinkosauga ar klimato kaitos stabdymas yra ar bent turėtų būti bendras, nacionalinis interesas.

Ar tikrai reikėtų iš konkurencijos pozicijų vertinti ir tai, kad elektronikos atliekų tvarkymo organizavimu besirūpinančios organizacijos viena po kitos be perstojo skelbiasi nemokamai iš namų ūkių išvežančios stambiosios elektronikos atliekas? Ar tikrai tai yra varžybos „pagriebk pirmas“?

Elektronikos atliekos nesimėto gatvėse, parkuose ar miškuose, kad galėtum suorganizuoti talką, jas surinkti ir tikėtis, kad kitą dieną jų vėl ten pridygs kaip grybų po lietaus. Tad manau, kad kur kas svarbiau būtų vertinti bendrą nacionalinį tokios veiklos rezultatą, ir jeigu jis nepakankamas, ieškoti priežasčių valstybiniu lygmeniu ir imtis veiksmingų priemonių. Juk vargu ar garbingai atrodys, kad pralaimėję karą prieš elektronikos atliekas liūdnai linksėsime galvomis. Esą apie tai jau 2024 m. kalbėjo JT, suskaičiavusi, kad elektronikos atliekų kiekiai pasaulyje auga penkis kartus greičiau nei perdirbimo rodikliai, ir tai klampina sveikatos, aplinkos ir klimato apsaugos siekius.

Tad kas čia iš tikrųjų kariauja, ginasi, konkuruoja, o gal rūpinasi, stengiasi?

Komentaro autorius – Linas Ivanauskas, Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas.