R. Valiūnas. Tik ne mūsų kieme!

Planuojama, kad bendros įmonės investicijos į gamyklą siektų apie 225 mln. Eur, tačiau šis projektas sulaukė didelio gyventojų nepritarimo ir protestų.

Čia nenorėčiau leistis į svarstymus, kas šioje istorijoje teisus, kiek pagrįstas gyventojų pasipriešinimas, ką ir kaip atliko įmonė. 

Tačiau tendencija, kuri apibrėžiama akronimu NIMBY („not in my back yard“ – „tik ne mano kieme“) ir atspindi vietos bendruomenių pasipriešinimą šalia jų gyvenamosios vietos vykdomiems NT ar infrastruktūros projektams, mintyse iškyla ne šiaip sau. Juk pagiriečiai – toli gražu ne pirmieji su stambiais pramonės projektais pašonėje kovojantys gyventojai. 

Ir pavyzdžių, kai dėl žmonių pasipriešinimo (kurio motyvai kartais gali kelti klausimų, bet čia šįsyk gal ir sustokime), užsienio investuotojai nutaria atsisakyti savo planų bei rinktis kitas lokacijas plėtrai ir gerai apmokamoms darbo vietoms kurti, pastarųjų dešimtmečių Lietuvos istorijoje netrūko.

Šiuo metu NIMBY reiškinys tikrai dažniau sutinkamas nei anksčiau. Viena vertus, tai yra gerai, nes akivaizdu, kad piliečiai aktyvūs ir jiems rūpi jų aplinka. Kita vertus, negera yra situacija, kai verslą stabdo ne teisės aktų reikalavimai (pagal kuriuos vienoks ar kitoks vystymas yra galimas), o būtent „suinteresuotos visuomenės“ nebūtinai pagrįsti prieštaravimai. Svarbu ir tai, kad suinteresuota visuomenė taip pat girdėtų verslo argumentus ir aklai neblokuotų visam regionui naudingų investicijų.

Beje, kalbant apie kaimynines šalis, pvz., Lenkiją – ši tema ten taip pat labai opi ir vietiniai gyventojai dažnai protestuoja prieš bet kokį naują projektą nebūtinai įsigilinę į paties projekto naudą jų šaliai. Labai panaši situacija.

Skubu patikinti: nors atstovauju „Investors‘ Forum“, organizacijai, kuri vienija stambiausius ir aktyviausius investuotus į Lietuvos ekonomiką, jokiu būdu neteigiu, kad užsienio investicijas turime siekti pritraukti bet kokia kaina. 

Vietos gyventojų ir jų bendruomenių interesai ir gerovė yra nepaprastai svarbus, tiesą sakant, vienas svarbiausių veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti planuojant verslo, o ypač – pramonės ir gamybos plėtrą. Juk, galų gale, to ir siekiame gerindami šalyje verslo sąlygas ir investicinį klimatą – kurti valstybę, kurioje visiems gera gyventi. Be to, nuomonių skirtumai, nepritarimas ar kartais ir protestas skatina kalbėtis ir taip ieškoti visoms pusėms geriausių sprendimų.

Ir vis dėlto. Neramina tai, kad tokiose diskusijose viršų kartais paima perdėm siauri ar trumparegiški interesai ir sabotuojami projektai, kurie galėtų iš esmės pagerinti viso regiono ir jo gyventojų ekonominę padėtį. Bendrovės „Intersurgical“ investicijos Pabradėje, VMG investicijos Naujoje Akmenėje, „Teltonikos“ investicijos Molėtuose: pavyzdžių, atspindinčių kaip rajonuose plečiama pramonė suteikia postūmį to rajono ekonominei raidai, laimei, turime nemažai.

Tačiau girdime ir kad dalis potencialių investuotojų dėl galimo vietos valdžios ar gyventojų priešiškumo ar nesugebėjimo pasiūlyti plėtrai tinkamos žemės, stambias investicijas galiausiai nutaria kreipti į kitas šalis. Pavyzdžiui, pernai buvo skaičiuojama, kad Lietuva praradusi 20 investuotojų, nes nebuvo jų poreikius atitinkančių sklypų. Dėl to negauta 1,2 mlrd. Eur investicijų, neįdarbinta 5 tūkst. žmonių. Kiek mokesčių nepateks į biudžetą socialiniai atskirčiai mažinti?

Džiugu, kad valstybė į tokią padėtį nežiūri pro pirštus. Seimui praėjusių metų pabaigoje pataisius Žemės įstatymą, kaip tik liepą pradeda veikti naujas valstybinės žemės naudojimo modelis. Lietuvoje veiks valstybinės žemės sklypų rezervo fondas, užtikrinantis išvystytų didelių valstybinės žemės sklypų pasiūlą naujoms gamybos investicijoms pritraukti. Taigi rasti tinkamos erdvės savo veiklai vykdyti Lietuvoje tarptautiniam verslui, tikėtina, bus lengviau.

O tinkamai bendrauti su vietos gyventojais, juos išsamiai informuoti apie būsimus projektus, įtikinti ir pelnyti palankumą – tai bus svarbu visuomet. Vieno visoms situacijoms tinkančio recepto nėra, bet gana aišku, kad abi puses tenkinančių rezultatų pavyks pasiekti tik kalbantis ir tariantis dėl priimtinų sąlygų. Įmonės, kurios su gyventojų interesais dėl savo vykdomų projektų ir veiklos specifikos susiduria dažniau, jau turi patirties, o dažnai – net ir konkrečius atsakingus žmones, dirbančius su bendruomenėmis.

Rinkoje taip pat atsiranda profesionalūs mediatoriai, padedantys užmegzti pokalbį ir išspręsti kilusias konfliktines situacijas. Tad viso ko pagrindas yra abipusis dialogas ir bendruomenių įtraukimas, pastangos suprasti turimas baimes ir skaidrus veikimas, duotų pažadų laikymasis. Visgi kaip ir visur – dienos pabaigoje sprendimus priima institucijos – savivaldos ar valstybinės. Kitaip tariant, visais atvejais prieiname prie tinkamo institucijų darbo ir sprendimų. Taip pat prie teisės aktų kokybės ir jų taikymo.

Tačiau, vertinant mūsų geopolitinę padėtį ir konkurencingumą bei tai, kad pastaraisiais metais plyno lauko investicijų srautas akivaizdžiai sumažėjo,  visų žvilgsnis turėtų būti nukreiptas viena kryptimi – į ilgojo laikotarpio naudas ir laimėjimus. O vienas iš tų laimėjimų yra ir bendruomenė, kurioje visoms pusėms gera dirbti, gyventi, kurti ir investuoti.

Apibendrinant: suprantame investicijų vietos parinkimo svarbą ir privalomumą investuoti į šiuolaikines technologijas, įskaitant aplinkos apsaugos/gerinimo ir visuomenės sveikatos apsaugos priemones. Tačiau pasigendame racionalių ir savalaikių savivaldos ar valstybės institucijų sprendimų, nes šiuo atveju jos veikia kaip moderatorius ar net teisėjas tarp aktyvios visuomenės ir investuotojų. Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir pavienių asmenų teisių apsaugos klausimai visais atvejais privalo būti vertinami, tačiau jie svarbūs ir investuotojui, ir bendruomenei, ir valstybei. Juk investuotojas siekia vykdyti veiklą racionaliai, bendruomenė gyventi priimtinoje aplinkoje, o valstybė surinkti mokesčius, kuriuos gali naudoti bendruomenės poreikiams tenkinti. 

O jei paprasčiau pasakius, tai valstybės/savivaldybių institucijos turėtų vengti sprendimų „noriu/nenoriu“ ar „patinka/nepatinka“, o siekti pragmatinio požiūrio sprendžiant konkrečias situacijas kaip pavyzdžiui triukšmo mažinimo priemonių diegimas, komunikacijų optimizavimas, kraštovaizdžio sutvarkymas ir pan.

Galbūt tada dažniau Lietuvoje girdėsime ir apie priešingą NIMBY tendenciją. YIMBY, arba „yes, in my back yard“, atvejus, kai visuomenė ir gyventojai aktyviai palaiko šalia jų vykdomų NT ir pramonės objektų plėtrą, aiškiai suprasdami tokių projektų naudą visų pirma jiems patiems.

Komentaro autorius – Rolandas Valiūnas, asociacijos „Investors‘ Forum“ valdybos pirmininkas.