Informacija keleiviams, norintiems vykti
Europos standarto elektrifikuotas dviejų juostų geležinkelis nuo Talino iki Lenkijos tapo Šriodingerio katinu – jis vienu metu ir egzistuoja, ir ne. Kas metus ambicijos, iki kur turėtų eiti vėžė, keičiasi, terminas nukeliamas, kaštai paauga.
Tiesa, nebūtų teisinga kritikuoti, kad tik planai keičiami, – išties dalis darbų jau atlikta, išpirktos privačios žemės, pradėta ir dalis statybų. Vien šiemet per Baltijos šalis žadama nutiesti 15% šios magistralės. Visas projekto ilgis – 870 km, tad apie 130,5 km bėgių jau bus galima pamatyti, tik ne jais važiuoti.
Latviai ir estai stato ir stotis, bet kol kas neturi 1.435 mm pločio bėgių, kurie turėtų atsirasti 2027 m.
Pirmą kartą, dar 2004 m., dėliojant konkrečius terminus, projektą įgyvendinti buvo numatyta iki 2016 m., vėliau iki 2024 m., tada iki 2026 m., dabar – iki 2030 m.
Pastarasis deadline'as – paskutinis galimas terminas, iki kada turi būti parengtas transeuropinis transporto tinklas TEN-T, į kurį įtraukta ir „Rail Baltica“.
Tik čia yra niuansas: jei po šešerių metų tikėtumėtės riedėti iš Vilniaus į Taliną dviejų juostų geležinkeliu ir aplankyti stočių ir stotelių Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje, to padaryti nepavyks.
Dabar planas yra sujungti Baltijos šalis iki Lenkijos vienkeliu, o visa kita galima padaryti vėliau, arba kaip finansavimo likimas duos. Jau dabar skaičiuojama, kad projektas pabrango 4 kartus, tam buvo ir nenumatytų aplinkybių – infliacija, karas, pandemija, arba, kaip apibūdino „Lietuvos geležinkeliai“, – „socioekonominė kaita“.
Bet buvo ne tik „socioekonominė kaita“. Pavarčius 2014–2020 m. VŽ archyvus, kai pasaulio nepurtė turbulencijos, akivaizdu, kad daugiausia dėl šio projekto mes pykomės. Baltijos šalių lyderiai ginčijosi dėl atšakų, vėliau – viešųjų pirkimų, projekto bendrovė „RB Rail“ kariavo su šalių susisiekimo ministrais.
Dramų buvo ir vietos lygiu: Lietuvoje už projektą atsakingi „Lietuvos geležinkeliai“ po nesėkmingų pirkimų kaltino rangovus godumu, tuometė prezidentė kaltino juos projekto vilkinimu.
Dabar Lietuva vis ruošiasi skelbti didžiuosius pirkimus, kurių potencialūs rangovai laukia bent metus, estai su projektu nespėja, o latviai neberanda pinigų.
VŽ išvada viena – pamiršta auksinė taisyklė, kad didelį dramblį reikia valgyti mažais kąsniais. Regis, dar mažesniais nei iki šiol.
Kita vertus, galima sutikti su Latvijos premjere, pareiškusia, kad šis projektas paslaptingas. VŽ vertinimu, visuomenės informavimas šia tema – striukas. Pranešama apie didesnes sutartis, tačiau bendro paveikslo, atskaitingumo, kas konkrečiai įgyvendinta, nėra. Na, žinome, kad vėluoja.
Marius Skuodis, susisiekimo ministras, birželį pradėjo reikalauti „Lietuvos geležinkelių“ atsakomybės, esą 2024 m. turėjo būti baigti esminiai darbai iki Panevėžio.
Tokia proginė kritika, pamačius, kad terminą ir vėl reikia vėlinti, nutinka kasmet, tik priežastys, kodėl niekaip negalime įgyvendinti „amžiaus projekto“, lieka tarp ministro ir projekto vadovo.
Tačiau, pirmajai „Rail Balticos“ koncepcijai minint 30-ąjį jubiliejų, reikėtų pripažinti, kad jau patys sau pasidarėme ir įtartini, ir juokingi, o galiausiai turėsime bėgius be traukinių ir stočių. Laikas atvirai visuomenei paaiškinti, kokios problemos.
Prisiėmus atsakomybę ir pasimokius iš klaidų, gal pagaliau galėtume keleivius, atvykusius iš Vilniaus, išlaipinti šioje įspūdingoje stotyje.
Plačiau apie „Rail Balticos“ projektą skaitykite ČIA.
