S. Johnsonas. DI ateitį mums gali parodyti istorija
Privačiojo sektoriaus technologijų lyderiai žada mums šviesesnę ateitį: mažiau streso darbe, mažiau nuobodžių susitikimų, daugiau laisvalaikio ir galbūt netgi visuotines bazines pajamas. Tačiau ar turėtume jais tikėti? Daug žmonių gali tiesiog prarasti pareigas, kurias laikė geromis, ir būti priversti ieškoti mažiau mokamo darbo. Juk algoritmai jau perima užduotis, kurioms ligi šiol reikėjo žmonių laiko ir dėmesio.
Kertiniame 1817 m. darbe On the Principles of Political Economy and Taxation (angl. „Politinės ekonomijos ir apmokestinimo principai“) D. Ricardo į mašinas, smarkiai pakeitusias medvilnės verpimo procesą, žvelgė teigiamai. Laikydamasis įprasto to meto požiūrio, jis Bendruomenių Rūmus tikino, kad „mašinos nesumažino darbo jėgos poreikio“.
XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje verpimo automatizavimas sumažino medvilnės verpalų kainą ir padidino tolesnio jų audimo paklausą. Kadangi iki XIX a. antrojo dešimtmečio beveik visi audiniai buvo audžiami rankomis, šis paklausos sprogimas padėjo paversti rankinį medvilnės audimą gerai mokamu amatu ir įdarbinti kelis šimtus tūkstančių britų vyrų (tarp jų – daug darbo netekusių verpėjų). Ši pirmoji teigiama automatizacijos patirtis greičiausiai įkvėpė pirminį D. Ricardo optimizmą.
Tačiau didelio masto mašinų plėtra nesustojo ties verpimu. Netrukus medvilnės audimo gamyklose pasirodė garu varomos staklės. Amatininkai, gerai uždirbdavę ausdami penkias dienas per savaitę savo pačių dirbtuvėse, tuomet vos beišgalėjo išmaitinti šeimas, nors plušo kur kas ilgiau pagal griežtą gamyklų tvarką.
Per Šiaurės Angliją vilnijant protestams ir plintant nerimui, D. Ricardo persigalvojo. Trečiąją savo įtakingo veikalo laidą 1821 m. jis papildė nauju skyriumi „Apie mašinas“ ir pataikė kaip pirštu į akį: „Jei mašinos galėtų padaryti viską, ką šiuo metu daro darbuotojai, darbo jėgos paklausos nebūtų.“ Tas pats neramina ir šiandien. Algoritmai, perimantys užduotis, kurias anksčiau atlikdavo žmogus, nieko gero nežada išstumiamiems darbuotojams, jei jie neras gerai mokamų naujų užduočių.
Dauguma sunkiai besiverčiančių audėjų XIX a. 2–3 dešimtmečius nėjo dirbti į naująsias audimo gamyklas, nes mechaninėms staklėms prižiūrėti nereikėjo daug darbuotojų. Automatizavus verpimą, daugiau žmonių galėjo imtis audimo, o, automatizavus ir jį, darbo jėgos paklausa kituose sektoriuose nepadidėjo.
Kita svarbi problema, kurios pats D. Ricardo giliai nesvarstė, buvo ta, kad darbas sunkiomis gamyklų sąlygomis, tapus sraigteliu darbdavių kontroliuojamuose XIX a. pradžios „šėtoniškuose malūnuose“, audėjų netraukė. Daug amatininkų buvo nepriklausomi verslininkai, patys pirkdavę medvilnės verpalus ir parduodavę savo audinius. Be abejo, jie nekrykštavo dėl ilgesnių darbo valandų, daugiau disciplinos, mažiau autonomijos ir paprastai mažesnio užmokesčio (bent palyginti su rankinio audimo aukso amžiumi).
Dabartinis kuriantysis DI turi didžiulį potencialą ir jau yra įspūdingai naudojamas, pavyzdžiui, atliekant mokslinius tyrimus. Jis tikrai galėtų padėti darbuotojams įgyti daugiau žinių, tapti produktyvesniems, savarankiškesniems, lankstesniems. Deja, technologijų pramonė atrodo numačiusi taikyti technologiją kitaip.
Vadinasi, susiduriame su perdėto automatizavimo rizika: daug darbuotojų bus pakeisti, o likę turės kęsti vis labiau žeminančias priežiūros ir kontrolės formas. Taikant principą „pirma automatizuok, paskui klausinėk“, tampa būtina (ir skatinama) darbe ir visose visuomenės gyvenimo grandyse rinkti daugybę informacijos, tad kyla klausimas, kiek išsaugosime privatumo.
Tokia ateitis nėra neišvengiama. Duomenų rinkimo reguliavimas padėtų apsaugoti privatumą, o griežtesnės darbo taisyklės galėtų užbėgti už akių blogiausiems DI įgalinto stebėjimo aspektams. Tačiau svarbiau yra pakeisti bendrą DI naratyvą. Galbūt svarbiausia yra tai, kad mašinos savaime nėra nei geros, nei blogos. Jos kuria ar naikina darbo vietas, priklauso nuo to, kaip jomis naudojamės ir kas priima sprendimus. D. Ricardo amžiuje sprendė grupelė gamyklų savininkų, o jų sprendimai sukosi apie automatizavimą ir kuo didesnį darbuotojų išnaudojimą.
Šiandien dar mažesnė saujelė technologijų lyderių atrodo einantys tuo pačiu keliu. Vis dėlto, jei stengtumės sukurti naujų galimybių, naujų užduočių žmonėms ir užtikrinti pagarbą kiekvienam, rezultatai būtų kur kas geresni. Vis dar įmanoma sukurti darbuotojams palankų DI, bet tik jei pavyks pakeisti inovacijų kryptį technologijų pramonėje ir įvesti naujų taisyklių ir institucijų.
Kaip ir D. Ricardo laikais, būtų naivu kliautis verslo ir technologijų lyderių malone. Prireikė rimtų politinių reformų, kad Didžiojoje Britanijoje per pramonės perversmą būtų sukurta tikra demokratija, įteisintos profesinės sąjungos ir pakeista technologijų pažangos kryptis. Su tokiu pat pagrindiniu iššūkiu susiduriame šiandien.
Komentaro autorius – Simonas Johnsonas, MIT Sloan vadybos mokyklos profesorius
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
