E. Tumakova-Kuzmič. Tranzitas per Rusiją ir Baltarusiją: kokie saugikliai svarbūs vežėjui?
Kad taip neatsitiktų, teisės aktuose sudėlioti tam tikri saugikliai, kurių įgyvendinimu privalo pasirūpinti tiek prekių pardavėjai, tiek vežėjai. Pavyzdžiui, Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikos muitinėje tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) numato, kad asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujantys atliekant muitinės formalumus su prekėmis, kurioms nustatytos tarptautinės sankcijos, privalo pateikti muitinei dokumentus, pagrindžiančius, kad eksportuojamos prekės, jas išvežus iš Europos Sąjungos, nebus parduodamos ar kitaip perduodamos asmenims, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos.
Reikia pagrįsti ir tai, kad jos nebus naudojamos nesilaikant tarptautinių sankcijų taikymo sąlygų; taip pat pateikti eksportuojamų prekių gavėjo įsipareigojimą įsigytų prekių neparduoti, kitaip neperduoti ir nenaudoti nesilaikant tarptautinių sankcijų taikymo sąlygų.
Taigi vežėjai, prieš priimdami prekes, privalo iš savo klientų gauti patvirtinimą, kad prekės nebus perduodamos pažeidžiant tarptautines sankcijas, ir įsipareigojimą iš prekių gavėjų, kad jie šių prekių neparduos sankcionuotiems subjektams ir neperveš į sankcionuotas teritorijas.
Praktikoje šių dviejų iš pirmo žvilgsnio paprastų dokumentų gavimas sukelia nemažai iššūkių. Klientai atsisako juos pateikti, motyvuodami tuo, kad tai yra perteklinis reikalavimas. Lietuvos vežėjai, nenorėdami prarasti klientų, apsiima vežti prekes rizikuodami, kad muitinei pareikalavus šiuos dokumentus pateikti, gali užsitraukti administracinę atsakomybę. Tokia praktika yra per daug pavojinga, todėl siekdami apsaugoti savo interesus, vežėjai turėtų griežtai reikalauti savo klientų vykdyti teisės aktų reikalavimus, priešingu atveju – atsisakyti vežti prekes.
„Pažink savo klientą“, arba Kas turi įrodyti, kur „nusėdo“ eksportuojamos prekės?
Kitas reikalavimas, kurį numato aprašas, yra įpareigojimas pateikti muitinei eksportuojamų prekių gavėjo registraciją trečiojoje šalyje pagrindžiančią informaciją, informaciją apie prekių gavėjo vykdomą veiklą ir numatomą eksportuojamų prekių galutinį naudojimą trečiojoje šalyje. Taigi, prekes eksportuojantys asmenys turi atlikti procedūrą „Pažink savo klientą“, kuri yra būtina ne tik užtikrinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus, bet ir įgyvendinant tarptautines sankcijas.
Deja, verslininkai susiduria su sunkumais, bandydami nustatyti ir patikrinti eksportuojamų prekių gavėjų registraciją, informaciją apie jų vykdomą veiklą bei prekių panaudojimą. Ši informacija įprastai nėra skelbiama viešai, valstybiniai registrai nėra lengvai prieinami, o patys klientai nėra linkę šią informaciją suteikti.
Siekiant įsitikinti, kad prekės buvo išleistos į apyvartą galutinės paskirties valstybėje, vadovaujantis aprašo nuostatomis, reikalaujama per 40 kalendorinių dienų po atitinkamos eksporto, reeksporto, tranzito deklaracijos ar TIR knygelės įforminimo dienos pateikti muitinei trečiosios šalies muitinės patvirtintą muitinės deklaracijos kopiją ar kitą dokumentą, liudijantį, kad eksportuotoms, reeksportuotoms ar tranzitu per ES muitų teritoriją gabentoms prekėms, kurias pagal dokumente pateiktą informaciją įmanoma vienareikšmiškai identifikuoti, trečiojoje šalyje įforminta išleidimo į laisvą apyvartą ar kita muitinės procedūra, laikantis tarptautinių sankcijų taikymo sąlygų.
Pažymėtina, kad muitinės tarpininkai, kurie rūpinasi muitinės procedūra, suteikę savo paslaugas, tolimesniame prekių gabenimo procese nebedalyvauja, tačiau pareiga gauti šiuos dokumentus ir pateikti juos muitinei tenka būtent jiems. Tai reiškia, kad muitinės tarpininkas privalo reikalauti iš užsakovo prekių išleidimą į laisvą apyvartą patvirtinančio dokumento ir pateikti jį muitinei.
Aprašas reikalauja užtikrinti, kad gabenant prekes tranzitu per šalies, kuriai taikomos tarptautinės sankcijos, teritoriją būtų pasirenkamas toks prekių gabenimo būdas ir transporto priemonės, jog nebūtų sudaromos sąlygos prekių perparduoti, perdirbti, pakeisti, sandėliuoti, perkrauti į kitą transporto priemonę, įskaitant priekabos ar puspriekabės su prekėmis perkabinimą ar vilkiko pakeitimą, ar atlikti kitus tarptautinių sankcijų taikymo sąlygų neatitinkančius veiksmus.
Pareiga rūpintis šio reikalavimo įgyvendinimu vėlgi tenka vežėjui, kuris privalo pasirinkti tinkamą prekių gabenimo būdą ir kontroliuoti, kad prekės nebūtų iškrautos ir paliktos šalies, kuriai taikomos tarptautinės sankcijos, teritorijoje.
Kaip matyti, tranzito per Rusiją ir Baltarusiją kontrolė yra sudėtingas, tačiau įgyvendinamas procesas. Siekiant lengviau įveikti kylančius iššūkius, tereikia prisiminti, vardan ko tai darome.
Komentaro autorė – Evelina Tumakova-Kuzmič, Advokatų kontoros „TGS Baltic“ vyresnioji teisininkė, advokatė
