G. Pūras. Kas Lietuvoje trukdo pasiekti ambicingus junglumo tikslus?

Tiek Europos, tiek ir Lietuvos Skaitmeninėje darbotvarkėje nustatyti ambicingi junglumo tikslai – siekiama, kad 2030 metais kiekvienas namų ūkis turėtų galimybę prisijungti 1 Gbps sparta, o šiam tikslui pasiekti vienas iš pagrindinių veiksnių yra optinių ryšio tinklų plėtra.

2024 m. kovo 20 d. „FTTH Council Europe“ paskelbė kasmetinę optinių tinklų Europoje apžvalgą, kuri parodė, kad Lietuva pagal optinių tinklų padengiamumą 2023 m. rugsėjo mėn. duomenimis Europoje užėmė 11 vietą. Pagal šį rodiklį mus aplenkė net kaimynės – Latvija ir Estija.

Kas šiuo atveju nutiko?

Per pastaruosius 5 metus optiniais tinklais pajungtų namų ūkių skaičius vidutiniškai augo tik 1,3%. Šis ženkliai sulėtėjęs optinių tinklų plėtros rodiklis lėmė, jog pagal optinių tinklų padengiamumą Europoje nukritome iš pirmųjų vietų į 11 poziciją.

Geografiniu aspektu optinių tinklų plėtra taip pat sustojo. Pagal pastarųjų 5 metų duomenis matome, kad apie 82% naujų optinių prieigos linijų įrengiama trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir jų priemiesčiuose. Tokia plėtra susijusi ir su naujų būstų plėtra.

Dar vienas įdomus rodiklis – Lietuvoje 83% iš visų namų ūkių, turinčių galimybę prisijungti prie optinių tinklų, gali rinktis bent iš dviejų skirtingų tokių tinklų teikėjų. Rodiklis parodo, kad Lietuvoje optiniai tinklai koncentruojasi tose teritorijose, kuriose pakankamai geros sąlygos tinklų plėtrai.

Sąlygos plėtrai ir efektyvumo ribos

Vienas iš esminių elementų tinklų plėtrai – galimybė pasinaudoti jau esančia požemine kanalų infrastruktūra. Skaičiuojama, kad kasimo ir inžinerinių tinklų klojimo darbai gali sudaryti 60-80% visų naujo tinklo plėtros kaštų, tad pasinaudojus jau esama infrastruktūra sutaupoma ne tik laiko, bet ir plėtrai reikalingų investicijų.

Lietuvoje prieigos prie požeminės kabelių kanalų infrastruktūros klausimai nuolat buvo ir yra vienas iš reguliuotojo prioritetų. Tai lėmė, kad prasidėjus optinių plėtrai Lietuva ilgą laiką pagal šių tinklų padengiamumo rodiklį pirmavo Europoje bei buvo viena iš lyderių pasaulyje.

Tačiau pastarųjų metų tinklų plėtros sulėtėjimo rodikliai bei tinklų dubliavimo rodikliai verčia mąstyti, jog šio instrumento efektyvumo ribas jau esame pasiekę bei galvoti apie tai, kaip užtikrinti tinklų plėtrą į atokesnius regionus, kuriuose susiduriama ne tik su didesnėmis investicijomis vienam namų ūkiui prijungti, bet neretai ir su mažesne tų namų ūkių perkamąja galia.

Naujų tinklų statybos iššūkiai

Tad tolimesnei tinklų plėtrai ypač aktualūs tampa naujų tinklų statybos klausimai. Kuo greičiau, paprasčiau ir pigiau galima pastatyti naują tinklą, tuo jo atsiperkamumas ir patrauklumas didėja. Taigi, jei pavyktų sumažinti naujų tinklų plėtros barjerus, galima būtų tikėtis ir platesnės tinklų plėtros į atokesnius regionus privačių investuotojų iniciatyva.

Tačiau statybą stabdo įvairūs teisės aktai, savivaldos procesai ir procedūros. Akivaizdu, jog tam, kad būtų pasiektas proveržis šioje srityje ir kiek įmanoma sumažinta administracinė našta tinklų plėtrai, būtinas visų suinteresuotų pusių įsitraukimas.

Šiemet Europos Komisija, Europos Taryba bei Europos Parlamentas sutarė dėl tiesiogiai taikytino teisės akto (Reglamento), kuriuo išplečiami bei griežtinami 2014 m. direktyvoje nustatyti tinklų plėtrą lengvinantys reikalavimai. Kompromiso tarp ES šalių narių paieškoje pradinės šio reglamento nuostatos buvo sušvelnintos, bet pats reglamentas leidžia atskiroms šalims nusimatyti ambicingesnius tikslus, nei reikalaujama, tad ir tinklų plėtros perspektyvos skirtingose šalyse priklausys nuo ambicijos pasiekti reikšmingus rezultatus.

Vienas iš sėkmės atvejų yra Danija, kurioje buvo siekiama kiek įmanoma supaprastinti tinklo statybos procesus: leidimas išduodamas skaitmeniniu formatu ir pati procedūra dažniausiai trunka iki dviejų savaičių. Šalyje skatinamas ir dalijimasis – iš esmės visi infrastruktūros savininkai siūlo prieigą prie savo tinklų, tad tokiu būdu išvengiama infrastruktūros dubliavimo ir riboti resursai gali būti panaudoti plėsti tinklą tose teritorijose, kur jo dar nėra. Be abejo, svarbios ne tik geros sąlygos infrastruktūros plėtrai – ne mažiau svarbi paslaugų paklausa, nes tik sėkmingi paslaugų pardavimai leidžia toliau plėsti tinklus. Pažiūrėjus į DESI indeksą, matome, kad Danija užima 4 vietą Europoje pagal 1Gbps interneto prieigos paklausą, o Lietuva pagal šį rodiklį nuo Danijos atsilieka daugiau nei 10 kartų ir užima tik 19 vietą.

Tad Lietuvoje tikrai dar yra neišnaudotų rezervų siekiant gigabitinės visuomenės tikslų. Svarbiausia, kiek įmanoma sumažinti administracinę naštą ir barjerus tinklų plėtrai, kad itin spartaus ryšio tinklai kuo plačiau būtų išplėtoti, pirmiausia, privataus kapitalo lėšomis. Tuo metu tose teritorijose, kuriose nėra ekonominės perspektyvos, be valstybės pagalbos neišsiversime, jei norime užtikrinti gigabitinį ryšį kiekvienam namų ūkiui.

Komentaro autorius – Giedrius Pūras, RRT tarybos narys