Dramblys 45 kv. m ploto bute
Tai fiksuoja ir Registrų centras (RC), skelbiantis notarinių sandorių skaičių, ir kovą, kai tradiciškai nekilnojamojo turto sektoriuje jaučiamas pagyvėjimas, palyginti su 2023 m. pirmuoju pavasario mėnesiu, jų priskaičiavo dviženkliais skaičiais mažiau.
Vilniuje, RC duomenimis, kovą parduota 850 butų – 21,3% mažiau nei prieš metus, Kaune – 379 butai, o metinis susitraukimas 13,5%, Klaipėdoje – 212 butų, metinis mažėjimas 13%. Vien pirminėje rinkoje, kaip skaičiuoja patys plėtotojai, Vilniuje buvo parduota apie 250 butų – dalis jų ateities sandoriai, nes ne visi butai, dėl kurių sutarta, jau pastatyti.
O pastatyto turto portfelis pilnėja, kartu ir statybos tempas lėtėja, iš šio NT segmento, jei dar nespėjo, skuba pasitraukti iš esmės šiuo verslu neužsiimantys, tačiau, kaip visada, bumo paakinti oportunistiniai investuotojai. Net ir butus perkantiems investuotojams šiandien, sako, patrauklesnė Ispanija.
Pastaruosius pusantrų metų verslas vis kartoja, kad būstų pardavimų „situacija stabili“, bet reikėtų atvirai pripažinti, kad ji stabiliai prasta. Ir, nors teigiama, kad turto kainų korekcija nežymi, visgi vieša paslaptis, jog praktiškai visuose projektuose pirkėjai gali tikėtis nuolaidos. Bet net ir nuolaidos, akcijos bei dovanos šiandien, matyt, negali kompensuoti aukštų palūkanų šoko, o dar labiau įtampą didina nerimas dėl geopolitinio nestabilumo.
Visa tai lemia bent tris pasekmes: mažiau darbų statybininkams, mažesnį būsto prieinamumą ir neigiamą poveikį ekonomikai. Visgi šiandien trumpai pagalvokime apie žmogų. Žmogų, norintį kurti gyvenimą, pavyzdžiui, Vilniuje.
VŽ portalas „Mano pinigai“ skaičiavo, kad norėdama nusipirkti standartinį 2 kambarių butą senos statybos name Vilniuje vidutinį darbo užmokestį gaunanti pora, PRADINIAM ĮNAŠUI taupyti turėtų maždaug 8 metus. Tad žmonės taupo, nuomojasi arba gyvena su tėvais. Taip taupant, kai nuomos kainos vis dar didesnės už paskolos įmoką, ne tiek daug ir lieka. Ir mes čia kalbame ne apie regionus su savo iššūkiais, o šalies sostinę, kuri... lyg ir klesti?
Ar galima situaciją pakeisti? Galima palikti segmentą ramybėje, nes sklando mitas, jog jis susitvarko pats. Gal net kiek naiviai tikintis, kad viską išspręs laukiamas palūkanų normų mažinimas, pirkėjai grįš, plėtotojai toliau statys butus, ir viskas bus kaip anksčiau. Bet gali būti ir taip, kad šiandien apsukas veik iki nulio sumažinęs verslas, staigiai šoktelėjus paklausai, nebespės auginti pasiūlos, ir vėl, deja, kils kainos. Vienintelis magiškas burtas kainų stabilumui ir sektoriaus balansui palaikyti, kurį nuolat kartoja analitikai, – pakankama pasiūla.
Kita vertus, gal variantas sekti kai kurių didžiųjų Europos sostinių keliu ir daugiau orientuotis į nuomą? Kai Europos miestai pradeda braškėti per siūles, kai kurių jų merai teigia nemiegantys naktimis galvodami, ką daryti, nes trūksta įperkamo ir oriai gyventi leidžiančio būsto. Ką jie daro? Vieni mažina reikalavimus, kad galėtų greičiau išduoti statybų leidimus, mokesčius, kiti garantuoja pigesnį finansavimą jautrioms grupėms, patys investuoja į socialinių būstų plėtrą. Kiti paliko galvą sukti verslui, kuris imasi konversijų, nestandartinių būstų.
Michalas Mlynaras, laikinasis Jungtinių Tautų gyvenviečių programos vykdomasis direktorius, Prancūzijoje vykusioje didžiausioje NT konferencijoje MIPIM kalbėjo, kad, iš esmės sprendžiant bet kokias būsto problemas, vieno atsakymo nėra, nes kiekviena šalis turi savo unikalų kontekstą. Anot jo, svarbiausia susėsti ir susitarti visoms suinteresuotosioms pusėms: įstatymų leidėjams, savivaldybėms, bendruomenėms ir verslui. M. Mlynaras mano, kad rinka pati susireguliuoti jau nebegali.
VŽ nuomone, laikas apie tą dramblį nebeįperkamame 45 kv. m ploto bute kalbėtis ir mums. Išgirdę vieni kitus, bendradarbiaudami ir mokydamiesi iš kitų Europos miestų, galime įvertinti situaciją ir sugalvoti sprendimų, kol Lietuva netapo dar vienu būsto krizės pavyzdžiu.
