N. Roubini. D. Trumpas ir pasaulinė ekonomikos grėsmių panorama
Jei Donaldas Trumpas lapkritį laimės JAV prezidento rinkimus, pasaulis dar labiau susijauks. O vis dėlto šios grėsmės kol kas nedaug tepaveikė ekonomikas ir rinkas. Ar tai greitai pasikeis?
Rusijos ir Ukrainos karas nė kiek nesušvelnėjo, bet jo pasaulinis poveikis greičiausiai sumenks. Rizika, kad NATO tiesiogiai įsitrauks arba Rusija panaudos taktinį branduolinį ginklą, šiandien mažesnė nei ankstesniais karo etapais. Nors energijos, maisto, trąšų ir pramoninio metalo kainos dėl karo iš pradžių šovė į viršų, netgi Europoje, labiausiai konflikto paveiktame regione, augimas tik šiek tiek sulėtėjo (arba kai kuriais atvejais sustojo), o ne ištiko smarki recesija, kurios taip baiminosi daug analitikų.
Rusijos angliavandenilius pakeitė didesnis importas iš JAV ir Artimųjų Rytų šalių. Poveikį maisto kainoms pavyko numalšinti Ukrainai vėl sėkmingai atidarius Juodosios jūros koridorių grūdams eksportuoti.
Kol kas Izraelio ir „Hamas“ karas regiono ir pasaulinę ekonomiką taip pat paveikė tik iš dalies. Taip, Izraelio BVP paskutinį 2023 m. ketvirtį smarkiai susitraukė ir greičiausiai neatsigaus, kol tęsis konfliktas. Gazai padaryta ekonominė žala, be abejo, dar didesnė. Egipto pajamos iš pagrindinio pajamų užsienio valiuta šaltinio – Sueco kanalo – sumenko, Jemeno husiams puldinėjant Raudonąja jūra gabenamus krovinius. Vis dėlto, jei konfliktas neišsiplės, poveikis pasaulinei ekonomikai ir rinkai taip pat liks ribotas.
Šiaip ar taip, rimtesnių pasaulinių pasekmių būtų tikimasi tik tada, jei konfliktas regione kaip reikiant įsiliepsnotų, pavyzdžiui, tarp Izraelio ir Libano „Hezbollah“ įsižiebtų atviras karas arba pasirodytų ženklų, kad Izraelis (ir galimai JAV) ruošiasi kariauti su Iranu. Dėl plataus masto Izraelio ir Irano karo smarkiai sumažėtų energijos gamyba ir eksportas iš Persijos įlankos, todėl kiltų į pasaulinį stagfliacinį šoką po 1973 m. Jom Kipuro karo ir 1979 m. Irano revoliucijos panašus energijos kainų šuolis. Laimei, kol kas regioninio konflikto įsismarkavimo tikimybė tebėra maža.
Amerikos ir Kinijos šaltasis karas, arba strateginės varžybos, greičiausiai tęsis ir vis blogės, tačiau šalių santykiai šiemet tikriausiai labiau nesuges. JAV prezidentas Joe Bidenas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas praeitų metų pabaigoje susitarė dėl taktinio atšilimo, o Kinijos reakcija į jai nepalankų Taivano prezidento rinkimų rezultatą buvo gana nuosaiki. Nors Taivano klausimas gali užvirti per šį dešimtmetį, šiemet ar kitais metais tai dar greičiausiai neįvyks. Galbūt, matydama savo silpnąsias, pažeidžiamas ekonomikos vietas, Kinija mažiau velsis į konfliktus su JAV ir Vakarais.
Tuo pat metu pasirinkta Vakarų kryptis mažinti riziką, sugrąžinti į kitas šalis perkeltą veiklą arba ją perkelti į draugiškesnes šalis, riboti prekybą prekėmis, paslaugomis, kapitalu ir technologijomis kurį laiką nepaūmės. Tol, kol strateginė konkurencija bus kontroliuojama, poveikis pasaulio ekonomikai liks nedidelis.
Didžiausią geopolitinį pavojų augimui ir rinkoms kelia JAV rinkimai. Tačiau čia svarbu pastebėti, kad Trumpas ir Bidenas turi keletą bendrų užsienio politikos prioritetų. Tiek demokratai, tiek respublikonai laikosi agresyvios politikos Kinijos atžvilgiu ir jos nepames. Ir Bidenas, ir Trumpas karštai palaiko Izraelį, bet kartu suvokia, kad, norint normalizuoti Izraelio ir Saudo Arabijos santykius, gali reikėti iš dalies pripažinti galimą dviejų valstybių sprendimą.
Labiausiai Trumpo ir Bideno nuomonės išsiskiria NATO, Europos, Rusijos ir Ukrainos konflikto klausimais. Kai kurie nerimauja, kad Trumpas paliks Ukrainą likimo valiai ir leis Rusijai laimėti karą. Tačiau jis greičiausiai nepakeis savo agresyvios laikysenos dėl Kinijos, taigi gali nuogąstauti dėl to, kokį signalą pasiųstų (dėl Taivano), leidęs Rusijai užimti Ukrainą. Be to, iš tiesų Trumpas nori, kad Europos NATO narės gynybai skirtų daugiau lėšų. Jei jos šį norą išpildys, galbūt Trumpas pamatys Aljanso, kreipiančio žvilgsnį į Aziją ir siekiančio atgrasyti Kiniją, vertę.
Antroji Trumpo administracija labiausiai rinkas paveiktų savo ekonomine politika. Nėra jokių abejonių, kad JAV protekcionistinė politika sugriežtėtų. Trumpas jau pareiškė, kad taikytų 10% muitą visam importui į JAV (vidutinis dabar taikomas muito mokestis yra apie 2%) ir galimai netgi didesnius mokesčius importui iš Kinijos. Tai įžiebtų naujų prekybos karų – ne tik su tokiomis strateginėmis varžovėmis kaip Kinija, bet ir su Amerikos sąjungininkėmis Europoje ir Azijoje, pavyzdžiui, Japonija ir Pietų Korėja.
Pasaulinis prekybos karas sumažintų augimą ir padidintų infliaciją, taigi, tai didžiausias geopolitinis pavojus, kurio šiais mėnesiais rinkos neturėtų išleisti iš akių. Jei išsipildytų šis scenarijus, deglobalizacija, atsiskyrimas, susiskaidymas, protekcionizmas, pasaulinių tiekimo grandinių suirimas ir atsitraukimas nuo dolerio imtų kelti dar didesnę grėsmę ekonominiam augimui ir finansų rinkoms.
Su Trumpu susijusius stagfliacinius pavojus papildo tai, kad jis neigia klimato kaitą ir greičiausiai bandys pakeisti JAV Federalinio rezervo pirmininką Jerome’ą Powellą švelnesniu, sukalbamesniu tarnautoju. Negana to, Trumpo fiskalinė politika padidintų deficitą, kuris jau per didelis. Netrukus turinčios pasibaigti mokesčių lengvatos būtų pratęstos, taip pat ir didesnės išlaidos gynybai bei išmokoms. Išaugtų rizika, kad prieš politiką protestuojantys obligacijų pardavėjai žymiai didesniu pajamingumu galiausiai sukeltų šoką obligacijų rinkose. Toliau pučiantis didelei privačiojo sektoriaus ir valstybės skolai, sušmėžuotų finansų krizės šmėkla.
Kaip sakoma, „svarbu ekonomika, kvailuti“. Trumpo pasiūlyta ekonomikos politikos darbotvarkė dabar kelia didžiausią grėsmę ekonomikoms ir rinkoms visame pasaulyje.
Komentaro autorius – Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
