I. Buruma. Aleksejus Navalnas mirė ne veltui
A. Navalnas, kuris mirė vasario 16 d. pataisos kolonijoje Arktyje, susidūrė su dilema, kuri ištinka visus politinius disidentus: gyventi tremtyje ir būti užmirštam ar stoti prieš despotišką režimą ir rizikuoti baigti gyvenimą kankiniu. Bet kuriuo atveju šansai nuversti vyriausybę, prieš kurią jie stoja, beveik lygūs nuliui.
Net tie, kurie nerodo aktyvaus nepaklusnumo engėjiškam režimui, ypač turintieji išteklių pabėgti, susiduria su panašiu pasirinkimu: kurtis naują gyvenimą užsienyje, kur gali ir nebūti šiltai sutikti, arba likti gimtojoje šalyje ir gyventi veikiami korumpuojančios diktatūros. Dosniai apdovanojantys už prisitaikymą režimai dažnai „pasaldina“ paperkamamumą, o tuos nedaugelį, kurie atsisako paklusti normoms, tiesiog sutraiško.
Ši dilema ypač sunki, nes sukuria despotiškam režimui parankią nesantaiką tarp tų disidentų, kurie pasilieka, ir tų, kurie išvyksta. Žmonės gali apsispręsti likti dėl įvairiausių priežasčių, tačiau vien dėl to, kad pasilieka, jie greitai pasmerkiami pasitraukusiųjų kaip amoralūs diktatūros statytiniai. Tuo tarpu pasitraukusieji kaltinami šalies išdavyste mainais už gyvenimo užsienyje teikiamą prabangą.
Taip buvo ir nacistinėje Vokietijoje praėjusio amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Thomas Mannas, kuris buvo pakankamai žymus, kad jo balsas liktų reikšmingas ir tremtyje, smerkė vokiečių rašytojus, kurie toliau gyveno Trečiajame reiche. Jų darbai, kaip vėliau jis pareiškė, buvo tokie sutepti, kad tapo beverčiai. Kai kurie šių rašytojų, taip pat nacių režimo priešininkai, priekaištavo T. Mannui už pasirinkimą patogiai gyventi Kalifornijoje, užuot liudijus tai, kas dėjosi gimtinėje.
Panaši dinamika nuolat fiksuojama šiuolaikinėje Kinijoje. Komunistų diktatūrai besipriešinantys ir šalyje likę žmonės pašiepia kinų disidentus užsienyje, neva šie nieko nereiškia ir nieko nežino. Tai akivaizdu ir šių dienų Rusijoje. Pavyzdžiui, drąsusis žurnalistas Dmitrijus Muratovas, kuris 2021-aisiais laimėjo Nobelio taikos premiją už intelektinės laisvės gynimą, buvo kai kurių pasitraukusiųjų iš Rusijos kritikuojamas už sprendimą likti šalyje, nors narsiai reiškė nepritarimą karui Ukrainoje.
Teisingo atsakymo disidento dilemoje nėra. Yra vienodai vertų priežasčių ir išvykti, ir likti, ir dažnai jas nulemia asmeninės aplinkybės. Kokia buvo prasmė A. Navalnui rizikuoti gyvybe dėl tikslo, kurio jis neturėjo galimybės pasiekti, bent jau ne trumpuoju laikotarpiu? Nei jo tikėtinas nužudymas, nei alternatyva likti Vakarų Europoje nebūtų padarę galo V. Putino viešpatavimui.
Tačiau prasmės būta. Atviras nepaklusnumas aižo regimybę, kad viskas diktatūros rankose. Diktatūra negali kliautis vien karine galia arba slaptosios policijos baime; reikia įtikinti liaudį, kad vergauti tironui yra normalu, o priešintis – nenormalu, net savotiška beprotybės forma. Štai todėl sovietų disidentai būdavo dažnai uždaromi psichiatrijos ligoninėse, ne kalėjimuose.
A. Navalno grįžimas į Rusiją, kad ir koks galėjo pasirodyti beprasmiškas, parodė, jog minties ir išraiškos laisvės palaikymas yra racionalus atsakas tironijai. Jo nepaklusnumas parodė kitiems, kurie jautėsi taip pat, tačiau stokojo A. Navalno neeilinės drąsos, jog jie ne vieni.
Yra ir kitas prasmės aspektas. Atlygindama už prisitaikymą, versdama žmones kartoti melą ir propagandą, o draugus ir giminaičius išduoti vieni kitus, diktatūra sužadina žmonėse tai, kas blogiausia. Ji kuria baimės, nepasitikėjimo ir išdavystės kultūrą. Daugelis tautų skirtingu laiku buvo patyrusios despotiškų valdovų ydingą įtaką, tačiau jų viešpatavimas netrunka amžinai. Režimai nugalimi. Tironai miršta.
Būtent tokiais momentais politinių kankinių parodytas pavyzdys suvaidina itin svarbų vaidmenį. Diktatūrų iškreiptos visuomenės privalo rasti moralinį pagrindą, kad galėtų sukurti ką nors geresnio. Turi būti atgaivinta prie vergiško nuolankumo ir persekiojimo įpratusių žmonių moralė. Tai, kad keli drąsūs žmonės stojo už laisvę net tada, kai tai atrodė beviltiška, padeda šiame procese, nes pateikia pavyzdį.
Jeanas Moulinas, prancūzų pasipriešinimui vadovavęs valstybės tarnautojas, kurį gestapas mirtinai nukankino 1943-asiais, taip ir nepamatė nacių okupacijos, prieš kurią kovojo, galo. Mirties bausmę liuteronų pastoriui Dietrichui Bonhoefferiui naciai įvykdė 1945 m. balandį, likus vos trims savaitėms iki Adolfo Hitlerio savižudybės. Kinų rašytojas Liu Xiaobo, kuris grįžo tėvynėn per 1989 m. sukilimą Tiananmenio aikštėje, likusį gyvenimą ne kartą vėl buvo sodinamas į kalėjimą ir mirė suimtas 2017-aisiais, taip ir nesugriovęs savo šalies vienos partijos režimo. A. Navalnas neturėjo galimybių užbaigti V. Putino neocaristinį viešpatavimą.
Vis dėlto vienintelę viltį išugdyti tokias visuomenes, kurios gali apsaugoti žmonių laisves ir išryškinti tai, kas žmonėse geriausia, teikia jų parodyti pavyzdžiai.
Komentaro autorius – Ian Buruma, knygų autorius (Niujorkas)
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024 m.
