Užmūrykime agresoriui visas landas
ES patvirtino jau 13-ąjį sankcijų paketą, nukreiptą į Rusijos gynybos pramonę ir su ja susijusius asmenis, įskaitant tuos, kurie padeda užtikrinti ginklų tiekimą iš Šiaurės Korėjos. Taip pat pažymima, kad naujosios sankcijos padės apriboti šalies agresorės karinio pramoninio komplekso prieigą prie komponentų, skirtų dronų gamybai.
JAV įvedė naujas sankcijas daugiau kaip 500 subjektų, susijusių su karu Ukrainoje, – Rusijai ir jos pagalbininkams.
„Jos užtikrins, kad Rusijos prezidentas sumokės dar didesnę kainą už savo agresiją užsienyje ir represijas namuose“, – išplatintame pareiškime cituojamas prezidentas Joe Bidenas. Anot jo, šios sankcijos bus taikomos asmenims, susijusiems su Aleksejaus Navalno įkalinimu, taip pat Rusijos finansų sektoriui, gynybos pramonei, viešųjų pirkimų tinklams ir sankcijų vengiantiems asmenims.
„Be to, nustatome naujus eksporto apribojimus beveik 100 subjektų, kurie teikia slaptą paramą Rusijos karo mašinai. Imamės veiksmų, kad dar labiau sumažintume Rusijos pajamas iš energetikos“, – teigiama J. Bideno pareiškime.
Regis, sankcijų sąrašas vis ilgėja ir pilnėja, todėl buvo tikimasi, kad jos skaudžiai smogs Rusijos ekonomikai, suvaržys galimybes šerti karo mašiną ir kt. Tačiau praėjo dveji metai ir matome, kad sankcijomis nepavyko reikšmingai apriboti Maskvos gebėjimo kariauti su savo kaimyne. Kas nutiko ne taip?
Pirmoji ir akivaizdžiausia problema, pasak „Financial Times“ (FT), yra pernelyg didelis rėmimasis finansinėmis sankcijomis, t. y. kai kurių Rusijos bankų tarpininkavimo atliekant mokėjimus su Vakarais blokavimas. Taip pat buvo įšaldytos centrinio banko oficialiosios užsienio valiutos atsargos, tačiau ši priemonė skirta turto atsargoms, o ne einamiesiems srautams, kurie yra svarbūs ekonominei veiklai.
Finansinės sankcijos gali būti labai veiksmingos, kai taikomos šalims, turinčioms einamosios sąskaitos deficitą, nes tokios šalys turi nuolat skolintis iš pasaulio rinkų, kad galėtų sumokėti už importą. Jei nebėra užsienio kreditų, ekonomika žlunga. Rusijos situacija prieš invaziją buvo kitokia: turėdama einamosios sąskaitos perteklių, ji faktiškai skolina likusiam pasauliui: kaupia užsienio turtą. TVF prognozuoja, kad šiais metais Rusijos einamosios sąskaitos perteklius sudarys 4%.
Vakarai pritaikė sankcijas tik kuriems Rusijos bankams, tai kaupti užsienio turtą iš jų imta į bankus, kurie buvo laisvi nuo sankcijų. „Faktiškai „Gazprombank“ pakeitė sankcijų sulaukusį Rusijos centrinį banką kaip pagrindinį finansinį tarpininką su išoriniu pasauliu. Šis perėjimas niekaip nesumažino mokėjimų Rusijai už jos eksportą, todėl neturėjo jokio poveikio jos gebėjimui atsiskaityti už importą“, – rašoma FT. Statistika skelbia: 2023 m. Rusijos importas buvo 20% didesnis nei iki pandemijos.
Nors iš pradžių buvo užsimota ir garsiai skelbiama, kad sankcijomis Vakarai uždusins rusų bankus, vis dėlto nei G 7, nei ES neskyrė sankcijų visiems (!). O būtent tai prilygtų eksporto uždraudimui, nes šalys nebegalėtų mokėti Rusijai už jos iškastinio kuro (naftos, dujų ir anglių) eksportą, todėl šis eksportas sustotų. Rusija vidutiniškai per dieną eksportuoja apie 8 mln. barelių naftos.
Tiesa, mėginta prisukti rusams pinigus, tekančius iš naftos kranelio: 2022 m. gruodį G 7 ir ES nustatė viršutinę kainos ribą, kurią Rusija gali gauti už savo eksportuojamą naftą, kai ji gabenama Vakarams priklausančiais laivais arba naudojamasi vakarietiškomis paslaugomis.
Iš kas iš viso to išėjo? Vėlgi – pusiau šnipštas. Mat sužaidė jo didenybė pinigas ir godumas: šiai vieningai turėjusiai būti priemonei visais įmanomais būdais trukdė keli Vakarų operatoriai, ypač Graikijos laivybos magnatai, kurie pardavė savo tanklaivius „neatskleistiems“ pirkėjams, taip sudarydami sąlygas Rusijai eksportuoti naftą už viršutinės ribos ribų. Kitaip tariant, pasitarnavo rusiškos karinės mašinos apetitui.
Ką ir kalbėti apie staiga išaugusį eksportą iš Vakarų į Vidurinę Azija ir Kaukazą, realiai – į Rusiją.
Štai dar: ES uždraudė rusiškų deimantų importą. Skaitome iki galo – tik ne pramoninių. Naudingas išskaičiavimas Europos pramonei? Nauda ir Putinui.
Visi tie pavyzdžiai rodo, kad dėl trumpalaikių interesų ir kelių Vakarų įmonių pelno siekio nebuvo galimybės ne tik stipriau patrumpinti agresoriui letenų, kišamų į Ukrainą, bet ir sukėlė pavojų visų Vakarų šalių saugumui.
Taigi, lūkesčiai, kad Rusijos ekonomika kris ir agresorius bus įvarytas atgal į savo urvą, neišsipildė, o Kremliaus vadovas netgi gyrėsi „puikia ekonomikos būkle“ – esą jis turi lėšų neribotai tęsti karą Ukrainoje.
Putinas labai nori, kad pasaulis tuo tikėtų. O dar geriau – jo bijotų.
Bet, kaip pažymi „Bloomberg“, jis paprasčiausiai blefuoja: jo agresija jam brangiai kainuoja, ir Vakarai turėtų kuo geriau išnaudoti šį pažeidžiamumą.
Prieš įsiverždamas į Ukrainą Putinas kruopščiai kūrė Rusijos fiskalinę ir finansinę gynybą, kuri yra esminis jo paties valdžios užvaldymo elementas. Dabar jis radikaliai pakeitė kursą, siekdamas finansuoti karą ir palaikyti ekonomiką Vakarų sankcijų akivaizdoje. Karinės išlaidos padidėjo nuo 3,6 % BVP 2021 m. iki apytikriai 7,1% BVP, didinant visų rūšių – nuo artilerijos sviedinių iki kompiuterių – gamybą. Kareivių atlyginimai ir išmokos mirties atveju padidino skurdžiausių šeimų gerovę. Paskolos leido rusams išlaidauti perkant naujus butus ir prisidėjo prie statybų bumo. Dėl to realusis BVP pernai vėl išaugo iki 3,6%, nepaisant prognozių apie užsitęsusį nuosmukį.
Tačiau tokio „karinio keinsizmo“ ribos jau akivaizdžios, teigia „Bloomberg“. Dėl karo metu sunaudojamų darbingų darbuotojų nedarbo lygis pasiekė itin žemą 2,9% lygį, todėl civilinė pramonė priversta daugiau mokėti už menką darbo jėgą. Norėdamas suvaldyti infliaciją, centrinis bankas turėjo padidinti bazinę palūkanų normą iki 16%, taip dar labiau spausdamas privatų sektorių. Karinės išlaidos ir toliau nedidins BVP augimo: vien tik išlaikant dabartinį jų lygį reikėtų daug aukoti kitose svarbiose srityse, pavyzdžiui, socialinėms išlaidoms ir labai reikalingai infrastruktūros priežiūrai. Be su karu susijusių paskatų Rusijos ekonominiai rodikliai neatrodytų tokie įspūdingi.
Dar blogiau Putinui yra tai, kad jis sparčiai griauna gynybinius mechanizmus, kuriuos sukūrė ekonomikai ir sau apsaugoti nuo netikėtų sukrėtimų. Didelė dalis centrinio banko rezervų įšaldyta Vakaruose. Nuo karo pradžios Nacionalinio gerovės fondo likvidus turtas sumažėjo beveik perpus – iki maždaug 55 mlrd. USD. Vyriausybė turi apie 17 mlrd. USD metinį biudžeto deficitą, o jos skolinimosi galimybės yra ribotos, jei vieninteliai galimi skolintojai yra šalies bankai. Tie patys bankai vis dažniau patiria nuostolių, nes labai didelės palūkanų normos slegia įmonių skolininkus.
Finansinių sunkumų turi ir Vakarai, tačiau laikinos išlaidos, reikalingos Ukrainai paremti, toli gražu nėra lemiamos.Skaičiuojama, kad, kartu paėmus, NATO narių fiskaliniai ištekliai yra daugiau nei 20 kartų didesni nei Rusijos.
Ekspertai beveik neabejoja, kad šis karas baigsis derybomis. Svarbiausia, kad rusai negalėtų diktuoti jokių sąlygų – tos, kurias jie nuolat skelbia, yra visiškai nepriimtinos, greičiau – absoliučiai absurdiškos.
Vakarų tikslas tebėra vienas – užtikrinti kuo saugesnę ir nepriklausomą Ukrainos valstybę, atgrasyti kitus potencialius agresorius nuo bandymų užgrobti svetimas žemes.
Priemonės lieka tos pačios: kuo labiau išnaudoti V. Putino ekonominį pažeidžiamumą, sugriežtinti sankcijas (tai reikėjo padaryti jau seniai) ir gerai apginkluoti Ukrainą. Be pertrūkių ir delsimo. Turėdamos politinę valią, Vakarų valstybės turi pakankamai išteklių, kad pergudrautų Putiną ir kuo greičiau sustabdytų ukrainiečių kraujo liejimą.
