Kelias vienas – išlupti grobuonies geluonį
Rusai, užpuolę taikią šalį, pradėjo sklaidyti Vakaruose dar buvusią iliuziją, kad karas XXI a. Europoje sunkiai įsivaizduojamas, kad Kremlius gali laikytis tarptautinių susitarimų, kad „rusai nenori karo“, nes prie kiekvieno kampo virkauja apie kažkada žuvusius „diedus“ ir t. t. Tačiau, išvydęs pirmuosius šiurpius vaizdus iš Bučos, Irpinės ir kitų miestų, kuriuose siautėję okupantai pasižymėjo ypatingu žiaurumu, demokratinis pasaulis krūptelėjo: pagaliau supratęs, kad bet kokį žmoniškumą praradusi, iki dantų ginkluota rusiška „masė“ yra pasirengusi vykdyti bet kokius imperinių užmačių turinčio savo caro norus.
Bene pirmieji į pagalbą ukrainiečiams tada atskubėjo tie, kuriems jau buvo lemta pažinti visą rusiško pasaulio klastą ir žiaurumus – Baltijos šalys, Lenkija, kitos Rytų Europos valstybės. Telktis apie Ukrainą ir remti ginkluote ėmė NATO, kitos demokratinio pasaulio šalys. Vakarų pasaulis, parodęs neregėtą vienybę, sudaužė grobuonies Putino iliuzijas, kad Ukraina bus palikta vieniša, kad Aljansas susiskaldęs, kad „svetimos“ bėdos niekam nerūpės.
Tai, kad jau dvejus metus rusams nepavyksta įgyvendinti caro planų, pirmiausia yra Ukrainos žmonių nuopelnas – jų pasiaukojama kova dėl kiekvienos savo žemės pėdos verta didžiausios pagarbos. Atsilaikyti prieš gerai ginkluotą bei didesnę „masę“ turinčią agresoriaus armiją padėjo ir sąjungininkų parama. Tačiau, artėjant antrosioms karo pradžios metinėms, ėmė rodytis keistų signalų – pirmiausia JAV. Ten tebesitęsiantys politiniai ginčai sustabdė gana esminę paramą Ukrainai – JAV kongresas vis nepatvirtina 60 mlrd. USD vertės pagalbos Kyjivui paketo.
Negana to, į prezidento postą siekiantis grįžti Donaldas Trumpas savo keistomis replikomis paskleidė nerimą tarp NATO narių, pareiškęs, kad skatins Rusiją pulti tas Aljanso valstybes, kurios į bendrą katilą įmeta per mažai pinigo. Viena vertus, toks šaltas dušas tapo signalu visoms šalims atidžiau pažvelgti į savo saugumą, kita vertus, D. Trumpas įžiebė bent krislą vilties Rusijos diktatoriui, kad pleištą į Vakarų vienybę įvaryti vis dėlto įmanoma. Ypač jei tos vienybės viduje turime tokį „veikėją“, kaip Viktoras Orbanas.
Dabar galima tik spėlioti, kas būtų, jei pagalbos Ukraina būtų gavusi daugiau ir greičiau, jei šalys netempdamos laiko galiausiai vis tiek suteiktų tai, ko ukrainiečiai seniai prašė. Jei JAV neįsiveltų į niekur nevedančius debatus, jei Vakarai būtų sparčiau didinę ginklų pramonės apsukas etc. Taip, istorija nepripažįsta žodelio „jei“ ir tariamosios nuosakos. Tačiau vis dėlto sunku nepripažinti, kad būtų mažiau žuvusių Ukrainos karių, mažiau civilių aukų, mažiau sugriovimų.
Jau kelias savaites Ukrainos pajėgos visoje fronto linijoje skundžiasi, kad labai trūksta šaudmenų, o kai kurios artilerijos baterijos kovoja turėdamos tik 10% reikalingų atsargų. Dėl to Ukrainos pozicijoms 1.000 km fronto linijoje, kurią vis intensyviau atakuoja Rusija, kyla didelė grėsmė. Senkant vakarietiškų tolimojo nuotolio ginklų atsargoms, Ukraina nebegali smogti į toliau esančius svarbius taikinius, kur sutelkta rusų sunkioji ginkluotė ir kariai.
Ukrainiečiai prarado ilgai gintą Avdijivką. Kaip rašė VŽ, JAV prezidentas Joe Bidenas, vasario 17 d. paskambinęs ukrainiečių lyderiui Volodymyrui Zelenskiui po to, kai Ukraina paskelbė išvedanti karius iš Avdijivkos, pareiškė tikįs, kad JAV galiausiai skirs finansavimą. Tačiau, žurnalistams paklausus, ar jis įsitikinęs, kad susitarimas gali būti sudarytas prieš Ukrainai prarandant daugiau teritorijų, J. Bidenas atsakė: „Nesu.“
„JAV turi įvykdyti, ką pažadėjo Ukrainai“, – Miucheno saugumo konferencijoje pareiškė Jensas Stoltenbergas, NATO generalinis sekretorius. O kol kas kliaujamės ir tikime Europa, kur tikros paramos pavyzdį anądien parodė Danija, pareiškusi, kad perduos Ukrainai visą savo artileriją. Danijos premjerė Mette Frederiksen paragino kitas Senojo žemyno šalis perduoti savo priešlėktuvinės gynybos įrangą ir šaudmenis, nes šiuo metu Ukrainai jų reikia labiau. Pasak jos, Europos lyderiai dažnai kalba apie ginkluotės gamybos problemas, nurodydami jas kaip priežastį nedidinti pagalbos Ukrainai teikimo. Bet dabar jie jau atidaro naujas gamyklas ateičiai, stiprinama visų šalių gynyba.
„Tačiau Ukraina dabar mūsų prašo šaudmenų ir artilerijos. Mes, Danija, nusprendėme perduoti Ukrainai visą savo artileriją. Taigi, atleiskite, draugai, Europa turi karinės įrangos, tai nėra tik gamybos klausimas. Turime ginklų, amunicijos, oro gynybos sistemų, kurių kol kas nenaudojame. Jie turėtų būti perduoti Ukrainai“, – pabrėžė ji.
Dabar privalome išgelbėti šalį, mus visus ginančią nuo fašistinės Rusijos, kurios grobikiškos ambicijos įgauna pagreitį.
