Didysis nusivylimas: nejaugi Trumpas vertesnis už silpną Ameriką
Atrodo, kad trokštama pergalė prezidento rinkimuose apakino D. Trumpą palaikančius JAV politikus. Ilgą laiką respublikonai, tempdami laiką, praktiškai vedžiojo demokratus už nosies, neva reikalaudami pokyčių imigracijos politikoje. Žinodami, kad demokratai nori priimti įstatymo projektą, kuriuo Ukrainai būtų suteiktas naujas karinės pagalbos paketas, Atstovų Rūmų vadovai šiuos du klausimus sujungė, manydami, kad tokiu būdu galės pasiekti svaresnių rezultatų imigracijos klausimu. Galiausiai dviejų partijų senatorių grupė parengė kompromisą dėl sienos, kurio rezultatai iš esmės atitinka tai, ko ir siekė respublikonai. Pasiūlymai būtų padėję sumažinti žmonių, atvykstančių per pietinę sieną, srautą, o tai yra rinkėjų prioritetas.
Tik pasirodo, kad jokio kompromiso respublikonams ir nereikėjo: Atstovų Rūmų vadovybė atmetė tai, ko prieš tai prašė.
Ir čia, žinoma, neapsieita be D. Trumpo iniciatyvos. Sąlyga demokratams dėl imigrantų srautų mažinimo tebuvo blefas: Trumpui chaosas pasienyje naudingas, jam dabar nereikia, kad problemų ten sumažėtų, nes tik jis galintis būti visos Amerikos „gelbėtoju“. Su šia vėliava eksprezidentas linkęs toliau šuoliuoti per valstijas, rinkdamas šiuo populistu patikėjusių amerikiečių balsus.
D. Trumpas akivaizdžiai nori rinkėjams pakišti mintį, kad Joe Bidenas vadovavo tvyrant chaosui ir nesėkmėms – nuo pietinės šalies sienos iki Kabulo ir Kyjivo.
Jei Ukrainos laisvė ir Europos saugumas yra šalutinė žala siekiant susigrąžinti Baltuosius rūmus, D. Trumpas tai laiko kaina, kurią verta sumokėti. Tai vadinama tikruoju cinizmu.
„Gali būti, kad jis net džiaugtųsi Ukrainos pralaimėjimu, jei jis įvyktų laiku prieš prezidento rinkimus ir leistų jam dėstyti savo mėgstamus teiginius apie J. Bideno administracijos silpnumą ir nesėkmes“, – kalba Gideonas Rachmanas, „Financial Times“ užsienio naujienų redaktorius.
Tie, kurie Vašingtone rimtai vertina Amerikos pasaulinę lyderystę, supranta, kad tai – siaubinga strategija.
Markas Warneris, JAV Senato Žvalgybos komiteto vadovas, senatorius, socialiniame tinkle „X“ perspėjo, kad sprendimas apleisti Ukrainą labai pakenks Amerikos santykiams su kitomis valstybėmis.
„Jei nesilaikysime savo įsipareigojimų Ukrainai, nebus nė vienos tautos – nei draugės, nei priešės, kuri vėl visiškai mumis pasitikėtų“, – prognozuoja M. Warneris.
Billas Burnsas, JAV Centrinės žvalgybos agentūros direktorius, sakė, kad JAV sprendimas palikti Ukrainą likimo valiai būtų „istorinio masto klaida“. Toks sprendimas būtų dar labiau nesuprantamas, nes, priešingai nei Vietnamo ar Afganistano karuose, JAV kariuomenė Ukrainoje nekariauja ir už ją nemiršta.
Ko gero, dar niekada pastaraisiais dešimtmečiais Amerikos politika nebuvo tokia aktuali demokratiniam pasauliui. Beje, kaip jo priešams. Respublikonai, visomis išgalėmis žlugdydami pačių neva siekiamą pasienio įstatymo projektą, stipriai pakenkė Ukrainai – beveik dvejus metus nuo kruvinų rusiškų agresorių besiginančiai šaliai skubiai reikia daugiau pinigų, įrangos, šaudmenų – viso to vis labiau trūksta frontui. Kaip rašo „The Economist“, Ukrainos kariai negali laukti, kol Kongreso komitete bus svarstoma kokia nors alternatyvi finansavimo idėja. Jiems reikia amunicijos dabar. Jei negaus, gali nesugebėti atremti Rusijos pavasarinio puolimo ir gali prarasti daugiau savo šalies.
Amerikos draugai visas tas sunkiai suvokiamas politinių ambicijų kautynes šalyje stebi su didžiuliu nerimu, o jos priešai – su džiugiu laukimu.
„Jei dėdė Semas nepalaiko demokratinės sąjungininkės, ginančios save nuo neišprovokuotos invazijos, kurią įvykdė tironas, kuris taip pat yra karingiausias Vakarų geopolitinis priešas, kokia nauda iš Amerikos saugumo garantijų Baltijos šalyse, Taivane ar Artimuosiuose Rytuose?“ – klausia leidinys. Klausiame ir mes, čia, Lietuvoje.
Jei Ukrainą, kuri atkakliai, daugybės gyvybių kaina priešinasi Putino imperinėms ambicijoms, JAV paliks be paramos, agresorius įgis drąsos visur – pasaulis taps mažiau saugus visiems.
„Atstovų Rūmų respublikonai neabejotinai sveikina save, kad apsunkino J. Bidenui gyvenimą. Jei jie būtų norėję pakenkti Amerikai ir padėti V. Putinui, vargu ar būtų padarę geresnį darbą“, – reziumuoja „The Economist“.
VŽ nuomone, esame liudininkai neįtikėtino virsmo, kai tie, kurie lig šiol buvo laikomi JAV pasaulinės supervalstybės kūrėjais ir globalaus stabilumo garantais, šiandien vis labiau tapatinami su taip sunkiai užgyventos demokratijos sergėtojų reputacijos švaistūnais, atiduodančiais globalią iniciatyvą autoritariniams režimams.
Kas nutiko, kad konservatoriais ar respublikonais save laikantys jaunesnės kartos amerikiečių politikai, praradę bet kokią politinę atsakomybę, kuria lig šiol pasižymėjo, įsivėlė į dviejų pensininkų kovą „bet kokia kaina“ dėl Baltųjų rūmų šeimininko posto? Tai, kas anksčiau buvo būdinga neišsivysčiusių šalių politinėms batalijoms, tampa senas demokratijos tradicijas turinčių valstybių vėžiu. Šiai ligai nenumaldomai plintant ir pasiekiant vis naujas pavojingumo stadijas, pasaulyje didėja nusivylimas Jungtinėmis Valstijomis, kurios palaipsniui praranda valstybių-sąjungininkių visuomenių pasitikėjimą.
Nejaugi daugelio kartų dėtas milžiniškas pastangas ir išteklius skleisti žmonijai demokratines vertybes verta paaukoti dėl menkos kultūros politikų ambicijų ketverius metu pašeimininkauti Ovaliniame kabinete. Tai, kas šiandien vyksta JAV Atstovų Rūmuose sveiku protu sunkiai paaiškinama, nes iš vidaus sprogdina ir pačią Ameriką, ir pasaulį...
„Gerbiami Amerikos respublikonų senatoriai. Ronaldas Reaganas, padėjęs milijonams mūsų susigrąžinti laisvę ir nepriklausomybę, šiandien tikriausiai vartosi kape. Gėda“, – socialiniame tinkle „X“ vakar parašė Donaldas Tuskas, Lenkijos ministras pirmininkas.
Sunku ką ir pridurti.
