Ministrų klaidų vakarėlis tarp traktorių
Ne veltui sakoma, kad geriausia mokytis iš kitų, o ne savo padarytų klaidų. Rodos, bent jau kol kas tokiuose renginiuose Lietuvoje ministrai nedalyvauja, tačiau pastarieji įvykiai, pasibaigę sunkiosios technikos paradu ir netikėtu Vilniaus pasveikinimu gimtadienio proga, tarsi atvėrė šalies valdymo klaidų skrynią.
Objektyvumo dėlei, klaidomis laikykime tuos sprendimus, kuriuos dabar jau planuojama keisti. Aplinkos apsaugos klerkai užsimojo sukurti žaliąją Lietuvą, kurioje niekas nevartotų suskystintųjų naftos dujų (butano ir propano). Pasirinkta tikslo įgyvendinimo priemonė – rekordinis 304,1 Eur/t akcizas, kuris, panaikinus lengvatą, pinigų forma turėjo papildyti ir jau priimtą biudžetą.
Visuomenė sureagavo. Verslas neliko abejingas. Vienos degalinės vadovas netgi ant čekio juoda balta užrašė, kas dėl pabrangimo kaltas. Visgi valdžia laikėsi savo, atsakydama, kad biudžetas jau priimtas, apie laukiantį pokytį buvo žinoma iš anksto, be to, dujos taršios ir pavojingos. Tik va pasiūlymo, ką daryti tiems, kurie neturi kitos energijos tiekimo alternatyvos, taip ir nesulaukėme. Čia galima prisiminti ir dažnai kritikuotus verslininkus, kad pasivijus žaliavų ar energijos kainų kalneliams, jie tik skundžiasi ir prašo paramos, nesiima realių veiksmų. Koks būtų atsakymas tiems, kurie, siekdami išlikti konkurencingi, gamtinių dujų krosnis keitė į naftos dujų?
Toliau mūsų nesėkmingų sprendimų vakarėlyje – žemės ir miškų ūkių valdininkai. Pasirodymą pastarieji dažniausiai pradeda ūkininkus nuramindami, kad kitos išeities tiesiog nėra – viskas neva nuspręsta Briuselyje. Ir dėl reikalavimų užsėjamoms pievoms, ir dėl draudimų vykdyti visų tipų kirtimus saugomose teritorijose. Saugosime, drausime, būsime akli žaliosios politikos vykdytojai, tačiau kaip bus išlaikomas pramonės, ūkių konkurencingumas pasauliniu mastu, neatsakoma. Galima sutikti, kad didžiąją dalį maisto eksportuojame kaip žaliavas, nepridedame papildomos vertės, bet valdžios draudimų ir kintančių reikalavimų pynė nepadeda planuotis jokios į ateitį ir pelną orientuotos veiklos.
Paskutinėje, tikėkimės, programos dalyje pasirodo ekonomikos ir inovacijų biurokratai. Lietuvai daug pastačius ant atsinaujinančios energetikos, o ypač jūrinio vėjo parkų, naujos kartos degalų gamyba galėtų vesti į europinę ar bent jau regioninę lyderystę. Danijos atsinaujinančios energetikos bendrovė „European Energy“ paskelbė apie planus statyti e-metano gamyklą, į kurią investicijos siektų 400 mln. Eur. Visgi, tik atskleidus galimas fabriko vietas, prasidėjo vietos bendruomenių protestai, kuriuos netruko palaikyti savivaldos politikai. Šioje vietoje tarsi pritrūko centrinės valdžios lyderystės visuomenei paaiškinant, kuo svarbios tokios investicijos, kaip jos keistų visos mūsų energetikos sistemos peizažą.
Įdomu, ar kai kalbėsime apie gynybos pramonės milžinės „Rheinmetall“ gamyklos sklypą, visuomenės reakcija bus kitokia? Juk galimai tai dar vienas pavojingas taikinys, kaip ir tas „paslaptingąjį“ vandenilį gaminantis elektrolizės įrenginys. Dabar, prisiminus visus šiuos sprendimus, kuriuos klaidomis akimirksniu pavertė tik masinis sunkiosios technikos šturmas, pereikime prie konstruktyvių ir argumentuotų pasiūlymų. Tokių, kurie paremti idėja, žiniomis ir skaičiais. Ar jų girdime daug?
Deja. Prezidentas pabrėžia, kad prieinamų finansinių išteklių investiciniams projektams pasiūla turėtų visiškai padengti paklausą. Pavyzdžiui, kritiškai svarbaus šalies gynybos biudžeto formavimas vėl labiau primena prieš arklį pastatytą vežimą. Žinome, kad mums reikia visko, bet nežinome, kiek sau galime leisti.
VŽ nuomone, tai, kad europinė protestavimo banga neaplenkia ir Lietuvos, rodo, kad demokratinės vertybės po truputį randa vietą visuomenėje, tačiau kai kurių politikų noras rinkimų metais ginti vietos bendruomenių interesus labiau nei strateginius, kelia nuostabą. Trūksta ir dialogo. Apie ne visai pagrįstus valdžios sprendimus pirmąjį signalą visada išsiunčia visuomenė. Atsakymai, kad jau šaukštai po pietų, nes biudžetas priimtas, ne pats geriausias būdas jį priimti.
