Kai kėdėje sėdi, bet vieta – tuščia
Nuo Lietuvos deleguotų europarlamentarų veiklos, aktyvumo ir gebėjimų priklausys, ar mūsų šalis sugebės į diskusijas Briuselyje įtraukti ir Lietuvai, ir visai Europai svarbius klausimus. Šiuo geopolitiškai sudėtingu laikotarpiu rinkėjai turėtų ypač atidžiai pažvelgti į galimus kandidatus, objektyviai vertinant jų gebėjimus ir pasiryžimą dirbti. Būtent dirbti, o ne ilsėtis, mintyse glostant patogią ir gerai apmokamą europensiją.
Pasaulinė Europos Sąjungos, kaip pagrindinės geopolitikos ir ekonomikos veikėjos, padėtis didele dalimi lemia mūsų ekonomikos kryptį ir mūsų užsienio politikos potencialą, nes pastarąjį labai sustiprina mūsų narystė Bendrijoje.
Dabar europiečių žvilgsniai vis dažniau krypsta į JAV – laukiama rudenį vyksiančių prezidento rinkimų, kurie gali įnešti sumaišties pasaulio politikoje. Atsižvelgiant į šiuos rinkimus, europiečiai turės dar kartą rimtai apsvarstyti, ko tikimės iš Europos Sąjungos, įskaitant jos užsienio ir saugumo politikos pajėgumus. Jei JAV prezidento rinkimai atneš Europai politinį netikrumą ar net neigiamas ateities perspektyvas, grįšime į prieš penkerius ar šešerius metus buvusius laikus.
Kokie tai buvo laikai? Jei Donaldo Trumpo pirmoji kadencija ir turėjo kokį nors teigiamą poveikį Europos požiūriu, tai galėjo būti blaivus realybės patikrinimas, kurį sukėlė prieštaringa JAV užsienio politika, taip pat Jungtinių Valstijų ir ES prekybos karas bei muitai.
Reikia pripažinti – D. Trumpo valdymas privertė Europą susimąstyti apie savo išlaidas gynybai, taip pat apie nepriklausomą pasaulinę laikyseną platesne prasme. Kitaip tariant, apie strateginį savarankiškumą, pradedant Europos gynybos pramone (dėl kurios ribotų pajėgumų negalėjome pakankamai greitai paremti, pavyzdžiui, Ukrainos), bet ir žvelgiant plačiau, pavyzdžiui, į technologinę, energetinę ir skaitmeninę nepriklausomybę.
Pagaliau europiečiai suvokė, kad pirmiausia turi pasikliauti savo galimybėmis ir siekti pasirūpinti savo saugumu – gaivinti ir aktyvinti gynybos pramonę, stiprinti kariuomenes ir pan.
Rinkimai į Europos Parlamentą nėra tik vienašališkas vidaus diskusijų ir poreikių perkėlimas į Briuselį. Šių rinkimų temos ir diskusijos savo ruožtu perduodamos valstybėms narėms, pradedant konkrečiomis užduotimis, pavyzdžiui, parama Ukrainai, ir baigiant daug platesnėmis temomis, kurioms reikia idėjų ir vizijos.
Kokia yra mūsų visos Europos Sąjungos vizija, ar suprantame kitų Bendrijos narių problemas? Mums tebėra aktuali sienų saugumo ir migracijos sritis – pernai į ES atvyko daugiau kaip ketvirtis milijono nelegalių migrantų. O kiek dar jų gali suorganizuoti Rusija, kartu su Baltarusija stumdama juos per Lietuvos sieną?
Kaip tokiomis aplinkybėmis galime paaiškinti savo partneriams savo poreikius ir bandymus patikrinti mūsų sienų tvirtumą?
Lietuvai 705 vietų Europos Parlamente atstovauja 11 parlamentarų. Skaičius – neįspūdingas. Tačiau tai reiškia didelę atsakomybę kiekvienam iš jų – rinkėjai suteikia mandatą Lietuvos atstovams tam, kad jie užtiktinų, kad mūsų šalis Briuselyje būtų matoma ir girdima.
2023 m. pavasarį 6 europarlamentarai žadėjo siekti, kad būtų perrinkti šių metų birželį vyksiančiuose rinkimuose. Tuomet apie dar vieną 5 metų kadenciją kalbėjo liberalas Petras Auštrevičius (baigiantis antrą kadenciją), konservatoriai Rasa Juknevičienė (pirmą), Andrius Kubilius (pirmą) ir Liudas Mažylis (pirmą), socialdemokratas Juozas Olekas (pirmą) bei „valstietis“ Bronis Ropė (antrą).
Tarp neapsisprendusiųjų buvo du ilgiausiai EP dirbantys – trečią kadenciją baigiantys socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis Waldemaras Tomaszewskis. Beje, minėta politikė nūnai Lietuvoje labiau rūpinasi partijos reikalais, o etatinis lenkų atstovas EP veikloje praktiškai nematomas.
„Valstietis“ Stasys Jakeliūnas nuo komentarų, ar sieks antros kadencijos, tada susilaikė. Viktoras Uspaskich, Darbo partijos įkūrėjas, europarlamentaru išrinktu tris kartus iš eilės, buvo pareiškęs, kad į Briuselį nebegrįš. Tačiau neseniai jo nuomonė, regis, pasikeitė.
Beje, ir už V. Uspaskich, ir už S. Jakeliūną kalba kai kurie jų darbai. Štai 2022 m. pabaigoje EP pripažinus Rusiją terorizmą remiančia valstybe, šiame balsavime buvęs Darbo partijos pirmininkas V. Uspaskich nedalyvavo, o „valstiečių“ deleguotas S. Jakeliūnas susilaikė.
2022 m. vasarį, Rusijai užpuolus Ukrainą ir EP balsuojant dėl paramos Kyjivui, S. Jakeliūnas taip pat susilaikė. Tuomet politiką iškėlusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pareiškė atsiribojanti nuo tokios pozicijos, kurią jis išreiškė savo, o ne partijos vardu.
Atrodo, kad minėtas Jakeliūnas pamiršo, kad atstovauja ne savo vardui, o Lietuvai. Remiančiai Ukrainą.
Kam dirbti, jei galima nerti į krūmus – susilaikyti?
Dar vienas šio europarlamentaro „nuopelnas“ – kova prieš COVID-19 apribojimus, drauge su grupele kitų EP narių. Taip ir nesužibėjęs naudingais darbais, jis pasižymėjo kitaip: atsidūrė tarp šešių EP narių, dėl savo elgesio sulaukusių sankcijų.
Be kita ko, yra problemų ir su lankomumu: pavyzdžiui, iš paskutinių penkių plenarinių sesijų, V. Uspaskich, S. Jakeliūnas ir W. Tomaszewskis praleido po dvi sesijas (vertinant iš EP narių lankomumo dokumentų).
Realybė tokia: dalis Lietuvos siųstų europarlamentarų – labiau teoriniai, tik užimantys vietą ir reguliariai gaunantys neprastą atlyginimą. Jų pažadai, mušimasis į krūtinę prieš rinkėjus liko praeity. Tokiems Europos Parlamentas – labai patogi vieta pilkiems žmonėms, neturintiems atsakomybės jausmo.
„Jei šiame Babilono bokšte nenori dirbti, gali nieko nedaryti ir niekas to nepastebės“, – apibendrina A. Kubilius.
Todėl ir matome, kad daugelis mūsų šalyje išrinktų parlamentarų savo vaidmenį Briuselyje suvokia ne tiek kaip atstovavimą europiečiams, o juo labiau Lietuvai, bet greičiau kaip patogią ir gerai apmokamą europensiją. Nei tu turi asmeninių ambicijų, nei tau reikia atsiskaityti savo rinkėjams, nei tau rūpi Lietuvos valstybės interesai.
VŽ nuomone, rinkėjai, atkreipę dėmesį į savo pasiuntinių darbus/nedarbus, šiemet turėtų kur kas kritiškiau įvertinti kandidatus. Blogiausia, kad mes, rinkėjai, niekaip nepasimokome – renkame formaliai visokias politikos nuobodas su labai ribotais intelekto ir energijos ištekliais, kurių užtenka tik iki rinkimų.
REKOMENDUOJAME
