Vaikiški politikų žaidimai: taisykime tai, kas net nesugedę
Nes verslas puikiai supranta: jei nieko nepasiūlysi, darbuotojams būsi neįdomus, nes pastaraisiais metais renkasi būtent jie, o ne darbdaviai. O sudominus tiek, kad pavyko sukirsti rankomis ir sudaryti darbo sutartį, iškyla dar rimtesnis uždavinys – kaip darbuotoją išlaikyti. Nes gerų specialistų reikia visiems. Konkurentams – irgi.
Bet štai Seime atsiranda įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siūloma, kad šiuo metu Darbo kodekse numatomas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis būtų trumpinamas iki vieno mėnesio. Jį registravo parlamentaras, socialdemokratas Linas Jonauskas.
„Kūrinio“ autorius tvirtina, kad tokios pataisos apsaugotų darbuotoją nuo nesąžiningų darbdavių, kurie, kaip susidaro įspūdis, kiekviename žingsnyje tik ir stengiasi darbo žmogų išnaudoti, apgauti, išsekinti. Nes kam antraip nereikėtų įkalti dar daugiau saugiklių ir keisti dabartinę tvarką?
„Net jei ir darbdavys nepiktnaudžiauja bandomuoju laikotarpiu, darbuotojas yra priverstas laukti, kol po 3 mėnesių jis taps tikruoju darbuotoju su visomis garantijomis ir galimybėmis. Iki to laiko darbuotojas priverstas būti neapibrėžtumo padėtyje, kurioje jis neturi daugelio įprastų garantijų (gali būti atleistas įspėjus prieš 3 darbo dienas, neišmokant išeitinės kompensacijos, kitaip nei ilgalaikiams darbuotojams), praranda finansines galimybes bandomuoju laikotarpiu imti būsto paskolą, taip pat yra priverstas tenkintis mažesniu atlyginimu“, – VŽ atsiųstame komentare politikas pateikia savo siūlymo argumentus.
Tačiau su jais susipažinus pirmiausia kyla klausimus, kiek įregistruotų pataisų autorius yra susipažinęs su verslo kasdienybe ir darbo rinkos realybe?
Matyt, suvokimas užstrigęs kooperatyvų kūrimo laike, kai šalis, išsivadavusi iš planinio socializmo, pradėjo mokytis gyventi laisvosios rinkos sąlygomis. Tačiau per tuos dešimtmečius laikai stipriai pasikeitė: anksčiau iš tiesų gauti darbą neretai prilygo laimėti loterijoje, o dabar renkasi darbuotojas – ne darbdavys.
Argumentas, kad bandomasis laikotarpis atima iš darbuotojų teisę gauti būsto paskolą, sukelia vien atlaidžią šypseną. Juk bankų sąlygose juodu ant balto parašyta, jog vienas esminių reikalavimų yra tas, kad darbuotojas mažiausiai įmonėje būtų išdirbęs bent pusę metų. Tad bandomojo laikotarpio reglamentavimas neturi jokios įtakos darbuotojo galiai arba negaliai virš galvos turėti nuosavo būsto, tegul ir įkeisto bankui, stogą.
Verslininkai, išgirdę Seimo nario argumentą, esą „darbuotojo tinkamumas dažnai atsiskleidžia dar darbo pokalbių metu, nes daugelis į svarbias pareigas priimamų darbuotojų turi pereiti įvairias atrankas, testus ir patikrinimus“, tik kraipo galvomis. Ir užduoda klausimą: ar šių žodžių autorius yra pats bandęs bent kartą įsidarbinti arba ką nors priimti į darbą, nes pokalbiai ir testai tikrus gebėjimus dažnai atspindi lyg kreivas veidrodis.
Kad siūlomos pataisos darbuotojams, kuriuos jomis bandoma „apsaugoti“, nėra reikšmingos, rodo ir Valstybinės darbo inspekcijos skaičiai: darbo ginčų dėl atleidimo iš darbo per bandomąjį laikotarpį teko nagrinėti nedaug. Pavyzdžiui, 2023 m. pirmąjį ketvirtį tokių reikalavimų buvo gauta 39, tai sudaro 0,5% visų pateiktų reikalavimų ir 6,6% nuo reikalavimų nagrinėti darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo įvairiais teisėtumo pagrindais.
VŽ nuomone, įstatymų leidėjų siūlymai taisyti tai, kas puikiai veikia, padaro kur kas daugiau žalos, negu duotų naudos. Pirmiausia švaistomas viso Seimo darbo laikas, nes, nagrinėjant tokias niekines pataisas, pritrūksta laiko esminiams dalykams.
Naujausiais duomenimis, šios Seimo kadencijos metu registruoti 3.466 teisės aktų projektai, priimti – 2.284. Dabartinių parlamentarų teisės aktų projektų realizavimo efektyvumas yra vienas iš mažesnių – palyginti su ankstesniais kolegomis, jis sudaro 65,9%.
VŽ stebisi parlamentarų nenumaldomu potraukiu siūlyti begalines pataisas ir, ignoruojant sistemiškumą bei pasitvirtinusią gerąją praktiką, remtis pavieniais negatyvų atspalvį turinčiais atvejais.
Naiviai įsivaizduojama, kad galima įstatymais bei jų pataisomis sureguliuoti absoliučiai viską ir sukurti mistinę idealistinę visuomenę. Tačiau dažniau įnešama painiavos ir atitraukiami valstybės administraciniai ištekliai nuo svarbesnių klausimų.
Todėl gal eikime visi dirbti savo darbo, darykime tai, kas iš tiesų priklauso, neimituodami pasaulio gelbėtojų. O spręsti apie vienų tinkamumą kitiems leiskime darbuotojams ir darbdaviams patiems. Bet – per protingą laiką. Nes mėnuo apsispręsti, kaip replikavo viena teisininkė, būtų tas pats, kaip po dviejų–trijų pasimatymų priimti antros pusės pasiūlymą tuoktis.
