R. Vilpišauskas. Mokesčių (ne)reformos kaina

Šalia tiesioginio mokesčių reformos poveikio yra ir netiesioginis. Kadangi mokesčių reforma yra viena iš daugelio plane „Naujos kartos Lietuva“ numatytų pertvarkų, kaip ir kitų reformų atveju, jos vykdymas susietas su ekonomikos atsigavimui ir atsparumui skirtų ES lėšų išmokėjimu Lietuvai. Anksčiau šiais metais buvo paskelbta, kad dėl Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų mokesčių srityje neįgyvendinimo Europos Komisija laikinai buvo suspendavusi 26 mln. Eur išmokėjimą bei keliems mėnesiams atidėjusi 565 mln. Eur pervedimą iš ES ekonomikos atsigavimo ir atsparumo didinimo fondo. Kaip dar COVID-19 pandemijos metu buvo sutarta, Lietuvai iš šio fondo numatyta skirti 2,2 mlrd. Eur dotacijų (ir iki 3 mlrd. Eur paskolų).
Tačiau lieka neaišku, kokią dotacijų iš ES sumą prarastų Lietuva, jei Seime nepavyktų pasiekti sutarimo dėl mokesčių reformos arba jei bus pasiektas sutarimas tik dėl kai kurių reformos siūlymų. Apie konkrečias sumas vengė kalbėti ir neseniai Lietuvoje lankęsis Europos Komisijos vicepirmininkas Valdis Dombrovskis. Žiniasklaidoje minimos „labai didelės sumos, siekiančios šimtus milijonų eurų“. Konkretumo trūkumas aiškintinas tuo, kad kol nėra aiškumo, ką galiausiai nuspręs Seimas, tol nėra aišku, kokią dalį numatytų reformos įsipareigojimų įvykdys Lietuva, o nuo to priklauso ES dotacijų išmokėjimas.
Tačiau šalia minėto neapibrėžtumo yra svarbių politinių aspektų. Vienas iš jų susijęs su Lietuvos bei ES santykiais. Nors Bendrijos valstybės yra priėmusios įvairių bendrų taisyklių, susijusių su tokiais mokesčiais kaip akcizai ar PVM, apskritai mokesčių politika yra nacionalinės kompetencijos reikalas. „Naujos kartos Lietuvos“ plane numatytus įsipareigojimus, įskaitant ir mokesčių pertvarką, pasiūlė valdančiosios koalicijos suformuota Vyriausybė, tam pritarė ir ES institucijos, o reformų pažangą stebi Europos Komisija. Plane numatytų įsipareigojimų ir jų finansavimo pokyčiai turi būti suderinti su ES institucijomis. Beje, plano laikotarpis siekia 2026 m., o tai reiškia, kad jo vykdymą po kitų metų Seimo rinkimų perims naujai suformuota valdančioji dauguma. Ar tai reikš, jog dabartinė Vyriausybė, su kurios programa buvo derinamas „Naujos kartos Lietuvos“ planas, suformavo ir kitos Vyriausybės prioritetus?
Kitas įdomus aspektas – Vyriausybės, Seimo ir valdančiosios koalicijos santykiai. Pavyzdžiui, parengtą reformą kritikuojančios Laisvės partijos frakcijos seniūnas Vytautas Mitalas teigia, kad Vyriausybė turėtų persiderėti su Europos Komisija dėl mokestinių įsipareigojimų, nes juos tvirtinant Seimas nedalyvavo. Įdomi mintis, kad uodega (Finansų ministerija) vizgina šunį (Seimą). Tik ją reikšti labiau tiktų opozicijos atstovui. Dabar kyla klausimas, ar Laisvės partijos (ir Liberalų sąjūdžio) ministrai, įskaitant partijos vadovę, nedalyvavo, kai Vyriausybėje buvo aptariamos „Naujos kartos Lietuvos“ plano projekto priemonės ir jų susiejimas su ES dotacijų išmokėjimu?
Kita vertus, atsakomybė už mokesčių reformą tenka ir Finansų ministerijai, kuri nesugebėjo parengti tokio reformos paketo, kurį palaikytų koalicijos partneriai ir visuomenė. Veikiausiai finansų ministrė Gintarė Skaistė atsakytų, kad tie, kam mokesčiai padidėtų, niekada nepritars tokiems siūlymams. Tačiau ar tikrai buvo įdėta pakankamai pastangų, kad būtų apsvarstytos įvairios reformos alternatyvos, kuriomis būtų siekiama iškeltų tikslų? Ir ką ši mokesčių (ne)reformos istorija pasako apie pokyčių lyderystę Lietuvoje ir gebėjimą susitarti dėl valstybei svarbių problemų sprendimo?
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius