N. Roubini. Užkirsti kelią JAV ir Kinijos karui

Kai kylanti galinga valstybė meta iššūkį vyraujančiai pasaulinei galybei, įtampa santykiuose neišvengiama. Tačiau Kinija stoja į konfrontaciją su JAV tokiu metu, kai Amerikos santykinė galia galbūt ima silpnėti ir kai ji pati pasiryžusi užkirsti kelią savo strateginiam nuosmukiui. Taigi, abi šalys vis labiau paranojiškai vertina viena kitos ketinimus, o konfrontacija apskritai išstūmė sveiką konkurenciją ir bendradarbiavimą. Iš dalies dėl to kaltos abi.

Vadovaujant prezidentui Xi Jinpingui Kinija tapo autoritariškesnė ir dar labiau priartėjo prie valstybinio kapitalizmo, užuot laikiusi Dengo Xiaopingo „reformų ir atsivėrimo“ koncepcijos. Be to, X. Dengo maksima „slėpk savo stiprybę ir kantriai lauk savo akimirkos“ užleido vietą karingam ryžtui. Kinijai vykdant vis agresyvesnę užsienio politiką, jos ir keleto kaimynių Azijoje teritoriniai ginčai paaštrėjo. Kinija jau kurį laiką siekia kontroliuoti Rytų ir Pietų Kinijos jūras ir vis labiau nekantrauja bet kokiomis priemonėmis „vėl susivienyti“ su Taivanu. 

Tačiau J. Xi apkaltino JAV įgyvendinant agresyvią „visapusio suvaržymo, apsupties ir slopinimo“ strategiją. Kita vertus, daugelis žmonių JAV baiminasi, kad Kinija gali mesti iššūkį JAV strateginei hegemonijai Azijoje.  

Pirmas žingsnis susikirtimo užkardymo link yra pripažinti, kad susirūpinimas tam tikrais klausimais yra perdėtas. Pavyzdžiui, JAV nerimas dėl Kinijos ekonominio pakilimo primena šalies požiūrį į Vokietijos ir Japonijos iškilimą prieš keletą dešimtmečių. Galų gale, juk Kinija turi didelių ekonominių problemų, kurios galėtų sumažinti potencialų augimą iki vos 3–4% per metus, gerokai žemiau 10% metinio augimo lygio. Kinijos populiacija sensta, fiksuojamas milžiniškas jaunimo nedarbo lygis, didžiulės privačiojo ir viešojo sektorių skolos, dėl valdančiosios partijos bauginimo mažėjančios privačios investicijos ir įsipareigojimas valstybiniam kapitalizmui, kuris stabdo bendrojo gamybos veiksnių produktyvumo augimą.

Nors JAV galimai pervertino Kinijos potencialų iškilimą, gali būti, kad šalis nepakankamai numatė savo pačios pirmavimą daugelyje ateities pramonės ir technologijos sričių, tokių kaip dirbtinis intelektas (DI), mašinų mokymasis, puslaidininkiai, kvantinis skaičiavimas, robotika ir automatizavimas ir nauji energijos šaltiniai, pavyzdžiui, branduolinė sintezė. Amerikiečių baimė dėl Kinijos dominavimo Azijoje taip pat perdėta. Kiniją supa kone 20 šalių, daugelis jų yra strateginės varžovės arba „draugiškos priešės“: didžioji dalis nedaugelio turimų sąjungininkių, tokių kaip Šiaurės Korėja, sekina šalies išteklius. Kad ir kaip Kinijai norisi dominuoti globaliuosiuose Pietuose ir neapsisprendusiose valstybėse užsienyje, tam priešinasi daugelis vidutinių šalių.  

JAV teisingai įvedė kai kurias sankcijas, siekdamos užtikrinti, kad pagrindinės technologijos nepatektų į Kinijos kariuomenės rankas, ir sutrukdyti Kinijai užimti dominuojančią padėtį DI srityje. Spręsdamos, kuriuos sektorius įtraukti į „mažą kiemelį su aukšta tvora“, šalis privalo būti atsargi, kad nenueitų pernelyg toli. 

Taivano klausimu JAV ir Kinija turėtų pasistengti pasiekti naują susitarimą, kad išsklaidytų pavojingą dabartinę eskalaciją. JAV prezidentas Joe Bidenas turėtų aiškiai iš naujo patvirtinti „vienos Kinijos“ principą ir performuluoti viešuosius įsipareigojimus ir pareiškimus, laikydamasis „strateginio nevienareikšmiškumo“ principo. JAV turėtų parduoti Taivanui ginklų, kurių reikia šaliai, prireikus, apsiginti, tačiau ne tokiu greičiu ar mastu, kad išprovokuotų Kiniją įsiveržti į salą, kol ši nepasiekė pernelyg aukšto „dygliakiaulės“ gynybos lygio. Be to, Amerika turėtų aiškiai nurodyti prieštaraujanti Taivano formalios nepriklausomybės žingsniui ir vengti aukšto lygmens susitikimų su Taivano lyderiais.

Kinija savo ruožtu turėtų baigti orlaivių ir karinio jūrų laivyno judėjimą šalia Taivano. Šalis turėtų aiškiai nurodyti, kad ilgainiui įvyksiantis susijungimas bus griežtai taikus ir abipusiai suderintas. Tiek Kinijai, tiek Amerikai reikia įgyvendinti tokią įvairių sričių politiką, kuria vadovaujantis būtų mažinama ekonominė ir geopolitinė įtampa ir skatinamas sveikas bendradarbiavimas tokiais globaliais klausimais, kaip klimato kaita ir DI reguliavimas. 

Jeigu šalims nepavyks pasiekti naujo susitarimo dėl klausimų, kuriais ir vyksta jų dabartinė konfrontacija, susidūrimas ilgainiui įvyks. Tai nenumaldomai vestų prie karinės konfrontacijos, kuri sužlugdytų pasaulio ekonomiką ir galėtų netgi pereiti į netradicinį (branduolinį) konfliktą. Aukšti statymai reikalauja abiejų pusių strateginio susivaldymo.

 Komentaro autorius - Nourielis Roubini, Niujorko universiteto Sterno verslo mokyklos ekonomikos profesorius emeritas 

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.