Ar gavome teisingą kainą už jūrinį vėją? Manau, kad ne
Tobulėjant technologijoms paaiškėjo, kad Lietuva turi daug gamtinių išteklių – vėjo parkams tinkamą jūros dugną. Tai – geras išteklius, kurio įdarbinimas turi nedidelį ekologinį poveikį ir kelia nedideles rizikas, palyginus, tarkime, su naftos ar gamtinių dujų gavyba jūros dugne.
Neišnaudoti šio ištekliaus šalies energetikos sektoriaus vystymui būtų, mano manymu, siaubinga klaida.
Didysis klausimas – kiek gi šis išteklius yra vertas?
Aš to nežinau. Ministras to taip pat nežino. Kodėl? Nes to niekada Lietuvoje nėra buvę. Niekas nėra bandęs komerciškai išnuomoti lietuviško jūros dugno vėjo gamybai.
Yra buvę bendrovių, kurios norėjo jį išsinuomoti, bet to padaryti joms nepavyko.
Todėl net orientacinės kainos nežinome. O tai reiškia, kad turime atlikti savotišką „kainos atradimo“ (angl. price discovery) pratimą. Surengti aukcioną, kuriame rungiantis gausiam dalyvių ratui paaiškėtų, kiek verslios galvos yra pasirengusios sumokėti už tokią galimybę.
Dabar, kai rezultatas mums visiems prieš akis, galime konstatuoti: konkurso nebuvo, todėl kaina nebuvo atrasta, o buvo „prirašyta“.
Oficialiai aukcione dalyvavo du dalyviai. Bet ar tikrai? Vienas iš jų tepasiūlė 5 mln. Eur, mažiausią galimą sumą. Vargu, ar kas į aukcioną ateina rimtai pasivaržyti, ketindamas pasiūlyti mažiausią kainą ir nė cento daugiau.
Vadinasi, konkurse išties dalyvavo tik viena bendrovė.
„Kainos atradimo“ pratimas nebuvo atliktas.
Ministras teigia, kad viskas čia gerai – konkursą jis pristatė 20-čiai didelių užsienio bendrovių. Iš kurių realių ketinimų nugalėti aukcione neparodė nei viena. Nesu tikras, ar šis faktas atspindi ministro darbą taip gerai, kaip mano pats ministras.
Todėl ir kyla klausimai, kurie pramušė net ir, jo paties žodžiais, „labai storą“ ministro odą.
Ar gauta geriausia kaina? Ar padaryta viskas, kad aukcione būtų sąžiningai ir atvirai konkuruojama?
Aš manyčiau, kad ne.
Projektų lyginimas
To lyg ir užtektų, ginant viešąjį interesą – aukcionas nebuvo sėkmingas, nepaisant to, kad atitiko minimalius dalyvių skaičiaus kriterijus.
Tačiau tarptautiniai lyginamieji skaičiai pasirodė esantys tokie nepalankūs, kad ministras, teisindamas savo darbą, buvo priverstas „išrasti“ 600 mln. Eur vertės kabelį, su kuriuo po ranka keliavo pasilyginti su Vokietijos surengtais aukcionais.
Žinoma, tokia suma už jungtį yra milžiniška ir kabelio kainos vertinimų yra ir kitokių.
Bet ministras dar ir lygino savo darbo rezultatą su išskirtiniu Vokietijos konkursu. Jo metu pritrauktų lėšų sumos – didžiulės, tačiau tik 10% jų mokama iškart, likusi dalis išdėstoma per 20 metų.
Vokietijos vyriausybė turi kitų prioritetų ir tikslų, nei mūsiškė, todėl jie sudėliojo projektų finansavimą tokiu būdu, kad pasižadėtos sumos viršija bet ką ir bet kur pasaulyje.
Vokiečiams reikia pinigų elektros tinklui, jungiančiam elektrą gaminančią šiaurę ir ją vartojančius šalies pietus, vystyti. Ieškodami, iš kur finansuoti tinklų plėtrą, jie sugalvojo štai tokią konkurso struktūrą. Jiems tie patys pinigai turi kitą vertę.
Labai panašiai, kaip Lietuvoje buvo apmokestinti bankai, kurių pajamų dalis bus panaudota mūsų gynybai finansuoti.
Dėl tokių skirtumų mes savo analizėje šių projektų ir nelyginome.
„Visgi, net ir pasauliniame kontekste Vokietijos aukcionas pritraukė išskirtinai daug lėšų. Tai matyti iš VŽ surinktų duomenų apie kitus pastaraisiais metais skelbtus jūrinio vėjo aukcionus, tai pažymi ir rinkos stebėtojai bei dalyviai“, – rašėme tuomet.
VERSLO TRIBŪNA
Sekmadienį, rugsėjo 14 d., Europos Centro Golfo Klube įvyko jau devintasis tradicinis labdaringas golfo turnyras „9th Czeslaw Okinczyc Golf Cup 2025“, subūręs golfo bendruomenę kilniam tikslui. Šių metų renginio metu pavyko surinkti net 49 830 eurų. Visa surinkta suma bus skirta pirmosios Ukrainos ponios Olenos Zelenskos fondo misijai – priedangų, apsaugančių nuo oro antskrydžių, atstatymui ir įrengimui Ukrainos mokyklose bei vaikų darželiuose.
Lapkričio 26 d. Vilnius taps verslo, ekonomikos ir prognozių epicentru – čia vyks konferencija „Verslas 2026“. Pirmą kartą Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jamesas A. Robinsonas dalinsis būtent Lietuvai skirtomis įžvalgomis.
Per septynerius metus Vilniaus miesto inovacijų pramonės parkas (VCIIP) išaugo į vieną svarbiausių aukštųjų technologijų traukos taškų Lietuvoje. Čia sutelkta gyvybės mokslų bendruomenė, pritrauktos dešimtys įmonių ir šimtai milijonų eurų investicijų, o pats projektas juda į antrąjį plėtros etapą. Dr. Gediminas Pauliukevičius, VCIIP operatoriaus VšĮ „Northtown Vilnius“ vadovas, sako, kad pasiekti rezultatai ir ambicingi planai rodo, jog Lietuva gali konkuruoti aukštųjų technologijų srityje, o Vilnius turi realią galimybę tapti lietuviškuoju Silicio slėniu.
Nuo stambių energetikos įrenginių iki NATO sąjungininkų karinės technikos – LTG grupės krovinių gabenimo geležinkeliais bendrovė „LTG Cargo“ pasiūlė ir jau įgyvendino ne vieną tokį ypatingų krovinių vežimą. Tai – projektiniai pervežimai, kuriems priskiriamas ir karinės technikos gabenimas geležinkeliu.
Bet jei jau ministrui niežti pasilyginti, palyginkime štai ką.
„Ocean Winds“, ta pati bendrovė, kuri mūsų aukcioną laimėjo su „Ignitis renewables“, nėra naujokė šiame versle.
Kartu su pinigų valdytoja „Global Infrastructure Partners“ ji neseniai sumokėjo 765 mln. USD už plotą prie Niujorko krantų, kuriame norėtų išvystyti 1,7 GW jūrų vėjo.
Jei Vokietija arčiau širdies, šios šalies bendrovė RWE, drauge su britų valstybine „National Grid“, gretimame plote atseikėjo 1,1 mlrd. USD už plotą 3 GW parkui.
Atliekame matematinius veiksmus: 765/1.700*700*0,92=289,8 mln. Eur už 700 MW galios. Arba 1.100/3.000*700*0,92=236,1 mln. Eur už 700 MW galios.
Palyginti su 20 mln. Eur už 700 MW galios Lietuvoje.
Kodėl ta pati bendrovė už praktiškai tą patį mokėjo vieną kainą kitur, o visai kitą – čia?
Jei norėsite kabintis už jungiamojo kabelio dar kartą, tai amerikietiški projektai nuo artimiausio kranto nutolę per 51–61 km, kai mūsiškis nuo Palangos pakrantės – per 30 km.
Jei norėsite kabintis už geopolitinės situacijos – Baltijos jūra dabar yra NATO ežeras. Joje geopolitinė situacija nuo karo pradžios nepalyginamai pagerėjo – Suomija tapo, o Švedija taps NATO narėmis.
Be to, regiono šalys suprato, kad turi ginti ir saugoti povandeninę infrastruktūrą.
Iki tol nieko panašaus regione nėra buvę.
Galiausiai, Niujorko valstijoje vartotojai už elektrą moka labai panašiai, kaip tai darome mes. Kilovatvalandė elektros balandį (naujausi apibendrinti duomenys) kainavo 18,23 euro centus namų ūkiams ir 6,2 cento pramonei (1 USD = 0,92 Eur).
O doleris yra doleris, euras yra euras, nesvarbu, kur uždirbtas.
Nesakau, kad už mūsų projektą Vyriausybė turėjo gauti lygiai tiek, kiek už paminėtus „New York Bight“ projektų plotus. Bet skirtumai yra pakankamai akivaizdūs, kad paremtų tą pačią išvadą, kurią dariau pažiūrėjęs į dalyvių aktyvumą aukcione.
Ar aukcione gauta geriausia kaina už mūsų jūrinį vėją? Aš manyčiau, kad ne.
Komentaro autorius – Naglis Navakas, „Verslo žinių“ žurnalistas
