Mintys su padariniais
Prognozuojama, kad toks reikalavimas gali sumažinti pačių pigiausių maisto produktų pasiūlą, nes ne visos įmonės, saugodamos reputaciją, norėtų būti siejamos su tokiais gaminiais. Nežinios pasėjo ir dviprasmiški Kęstučio Navicko, žemės ūkio ministro, žodžiai, dėl kurių nerimas apėmė verslus, produkciją gaminančius užsienio rinkai.
Seimas planuoja rudenį svarstyti Civilinio kodekso pataisas, įpareigojančias nurodyti produkto su privačia etikete gamintoją. Dabar ženkluose paprastai rašoma, kad produktas pagamintas vieno ar kito prekybos tinklo užsakymu. Todėl pirkėjas nežino, kokia įmonė pagamino duoną, pieno produktus, kiaušinius ir kt.
Šis įpareigojimas jau dabar vertinamas nevienareikšmiškai. Žemės ūkio ministras, pristatęs Seimui šią iniciatyvą, tikina, kad tokia informacija būtų naudinga vartotojui, kuris esą nori pirkti tik Lietuvoje pagamintus produktus.
Tačiau nereikia būti pernelyg akylam, kad suprastum, jog kad ir koks būtų gamintojas, prekė pigesnė dėl daugybės faktorių: nuosavo prekių ženklo produktams prekybininkas taiko mažesnį antkainį, netaiko kitų mokesčių. Ir praktiškai visada ta prekė pagaminama iš pigesnių ingredientų – jokia paslaptis, kad siekiant sumažinti gaminio savikainą naudojamos ne pačios aukščiausios kokybės žaliavos. Daugiausia tai liečia maisto pramonę.
Jei minėtos pataisos būtų įteisintos, gamintojams tektų apsispręsti: jeigu etiketėje būtų privalu įvardinti įmonę, ar nereikėtų atsisakyti pačių pigiausių produktų gamybos, kad jos nebūtų siejamos su prastu skoniu. Įmonė turės įvertinti, ar tokia prekė nenusmukdys jos reputacijos, nepakenks vardui.
„Mums reputacija svarbiau, todėl veikiausiai atsisakytume siūlymų gaminti labai pigiai“, – svarsto Saulius Grinkevičius, UAB „Daumantai“ direktorius ir akcininkas.
Tiesa, pasak jo, gaminius su privačia etikete galima gaminti ir iš kur kas kokybiškesnių žaliavų, tačiau tuomet nereikia tikėtis žemos kainos.
Jam pritaria ir kai kurie kiti VŽ kalbinti gamintojai: pasak jų, pirkėjas, kuris nori produktą pirkti pigiai, neturėtų puoselėti didelių lūkesčių dėl jo skonio.
O Gintaras Bertašius, pieno perdirbimo grupės „Vilvi Group“ vadovas ir akcininkas, tikina, kad jų įmonės produkcija, gaminama su privačia etikete, niekuo neprastesnė.
„Nematau jokios problemos, matyčiau net teigiamą pusę, jeigu ant produkto su privačia etikete regėčiau mūsų įmonės pavadinimą. Dabar pirkėjas mato veterinarijos kodą, kurį supranta tik profesionalas. Bendrovės pavadinimas mus suteiktų papildomų dividendų, turiu galvoje papildomą reklamą“, – teigia jis.
Pasak G. Bertašiaus, tokios prekės pigesnės, nes pakuotės dizainą užsako prekybininkas, spausdinimo klišės, reklama televizijoje ir leidiniuose – ne gamintojo rūpestis. Be to, prekybininkas gali taikyti ir kitą maržą, yra buvę atvejų, kai prekiautojas, siekdamas vienų ar kitų tikslų, parduoda pieno produktą sau nuostolingai. Todėl galutinė kaina mažesnė.
Tačiau dalies gamintojų dėmesį patraukė net ne galimų įpareigojimų pliusai ir minusai, o neaiški pataisų iniciatoriaus žemės ūkio ministro užuomina. Jis tikino, kad tikrojo gamintojo nurodymas yra labai svarbus ne tik todėl, kad vartotojas turi teisę žinoti jį, bet ir dėl kitų priežasčių.
„Yra nemažai atvejų, ir jų yra tikrai daug, kai yra visai kitas gamintojas. Ir maisto produktų, ir ūkinių prekių. Ir vartotojas nežino iš tikrųjų, kas yra tas tikrasis gamintojas, jis negali pasirinkti. Mūsų vartotojai sąmoningėja ir tikrai renkasi ne tik pagal kainos kriterijų, bet ir kokybės, nemažai lemia ir socialinis sąmoningumas“, – BNS cituoja ministrą, pristačiusį pataisas Seime.
„Yra tiekiama tikrai nemažai lietuviškos produkcijos ne tik į Lietuvą, bet ir į kaimynines šalis, ir viskas yra padengiama po vienu ženklu, ir nežinome, vartotojas nežino, kad tas gamintojas yra iš Lietuvos“, – tvirtino ministras.
Pasak jo, tada ir užsienyje lietuviškų maisto perdirbimo įmonių pavadinimai taptų žinomesni.
Po tokios žinios, kai ministras užsiminė apie „kaimynines šalis“ ir Lietuvos žinomumą, VŽ sulaukė nemažai verslininkų skambučių – užsakomąją produkciją užsienio įmonėms gaminantys verslai sunerimo dėl neaiškiai suformuluotų ministro minčių. Tai ir nestebina – gana didelė Lietuvos pramonės dalis priklauso nuo kitose šalyse esančių užsakovų, nuo jų priklauso maisto pramonės įmonės, tekstilės ir aprangos pramonė, baldų gamintojai etc.
Pavyzdžiui, kosmetikos gamintojai tikina, kad net 90% jų gaminių keliauja svetur, t. y. šiame sektoriuje vyrauja užsakomoji gamyba. Vienas VŽ pašnekovas paaiškino: jei minėtas įpareigojimas reikalaus etiketėje nurodyti įmonės vardą, jokie užsieniečiai užsakovai iš mūsų nieko nebepirks.
Tą patį sakė ir pagardų gamintojai: užrašysim ant etiketės savo gamyklos vardą ir užsakovai tuoj mus išmes iš gamintojų „rato“. Jie turi savo prekių ženklą.
VŽ užklausė Žemės ūkio ministerijos, ką iš tikrųjų turėjo K. Navickas omenyje: ar derėtų iš citatos „Yra tiekiama tikrai nemažai lietuviškos produkcijos ne tik į Lietuvą, bet ir į kaimynines šalis, ir viskas yra padengiama po vienu ženklu, ir nežinome, vartotojas nežino, kad tas gamintojas yra iš Lietuvos“, suprasti, kad gamintojui bus privalu nurodyti savo pavadinimą ir tuomet, kai produktas gaminamas užsienio kompanijos užsakymu?
Kitą dieną sulaukėme ministro lakoniško komentaro: „Jeigu produktas realizuojamas Lietuvoje, taip. Jeigu ne, Lietuvos civilinio kodekso reikalavimai negalioja.“
Tačiau atrodo, kad rebusas iki galo taip ir neišpainiotas. Vis dėlto lieka neaišku, kam ant produkto su privačia etiketė užrašyti ir gamintoją? Juolab kad, kaip jau dabar žada tie patys gamintojai, jie gerai pagalvos ir devynis kartus pamatuos, ar verta rizikuoti dėl savo reputacijos. Atsisakius tokios gamybos, sumažėtų pigiausių produktų pasiūla, kaip ir galimybė vartotojams rinktis.
Kita vertus, teisės aktų pakeitimus ruošiantys ir ypač pristatantys politikai turėtų galvoti, kokį svorį ir reikšmę turi žvirbliu paleisti žodžiai.
