Nepadarytų darbų šleifas
Vakar paskelbtoje EBPO apžvalgoje prognozuojama, kad pasaulio BVP augimas šiemet sulėtės iki 2,7%, o 2024 m. padidės iki 2,9%.
Gera žinia ir ta, kad numatomas bendrosios infliacijos mažėjimas EBPO: nuo 9,4% 2022 m. iki 6,6% 2023 m. ir 4,3% 2024 m. Tai pasiekti padeda įsigaliojusi griežtesnė pinigų politika, mažesnės energijos ir maisto kainos bei sumažėjusios tiekimo kliūtys.
Euro zonoje mažėjanti bendroji infliacija padės didinti realiąsias pajamas ir prisidės prie BVP augimo spartėjimo nuo 0,9% 2023 m. iki 1,5% 2024 m.
Lietuvai prognozuojama, kad infliacija šiemet sumažės iki 13,1%, o kitąmet – iki 5,7%. Kartu pabrėžiama, kad dėl didelės infliacijos ir nedidelio darbo užmokesčio augimo derinio 2022 m. sumažėjęs realusis darbo užmokestis, atlėgstant infliacijai, turėtų liautis mažėjęs.
Tačiau ekonomistai perspėja per daug neapsigauti: ekonomikos pakilimas tebėra trapus. Didžiausią netikrumą kelia Rusijos karas Ukrainoje – jo tolesnę raidą šiuo metu prognozuoti itin sunku. Ne mažiau sunku prognozuoti ir kokia bus ateinanti žiema. Praėjusi Europoje buvo kaip niekada švelni – dėl to buvo mažiau vartojama energijos.
Optimistiškiau žvelgti į artimiausią ateitį trukdo vis dar aukšta infliacija – EBPO analitikai pažymi, kad elektros ir maisto kainų neapimanti bazinė infliacija „pasirodė esanti lipni“ dėl sparčiai didėjančių paslaugų kainų ir didesnio pelno kai kuriuose sektoriuose.
Vienas didžiausių smūgių JAV ir Europos ekonomikoms tapo nesiliaujančios augti palūkanų normos. Bene labiausiai tai pajuto namų ūkiai, turintys paskolas, – bankams tenka mokėti daugiau pinigų, atitinkamai mažiau pinigų skiriama vartojimui. Slopstant vartojimo bangoms, poveikį pajunta ir gamintojai.
Įvertinus situaciją ir prognozes EBPO apžvalgoje pateikiamos kelios politikos rekomendacijos. Pirmiausia pabrėžiama, kad būtinybė mažinti infliaciją, koreguoti fiskalinę politiką ir skatinti tvarų augimą kelia nemažai iššūkių politikos formuotojams.
Rekomenduojama ir toliau vykdyti ribojančią pinigų politiką – iki tol, kol atsiras aiškių požymių, kad bazinis infliacinis spaudimas yra ilgam sumažėjęs. Svarbų vaidmenį atlikusi fiskalinė politika, kuri buvo taikoma siekiant padėti pasaulio ekonomikai per pandemiją ir karą Ukrainoje, turėtų būti sumažinta. Ji turėtų tapti tikslingesnė ir labiau pritaikyta būsimiems poreikiams.
Pasak Clare Lombardelli, EBPO vyriausiosios ekonomistės, fiskalinėje politikoje pirmenybė turėtų būti teikiama produktyvumą didinančioms viešosioms investicijoms, įskaitant tas, kurios skatina ekologišką perėjimą ir didina darbo jėgos pasiūlą bei įgūdžius.
Lietuvai nelabai linksmos prognozės skelbiamos ypač svarbioje srityje – eksporte, nuo kurio priklauso apdirbamosios pramonės ir kitų sričių įmonės. Minėtoje apžvalgoje teigiama, kad prastos pasaulinės prekybos perspektyvos, neapibrėžtumas ir geopolitinė įtampa, daranti įtaką pagrindiniams prekybos partneriams, „prisidės prie smarkaus eksporto sulėtėjimo“.
Tiesa, yra ir geroji žinia: mūsų šalyje pradės mažėti infliacija – aukštus jos rodiklius turėtų numušti mažėjančios dujų ir naftos importo kainos.
Prognozuojamas truputį didesnis nedarbas, tačiau būtent dėl darbo jėgos trūkumo, manoma, ir toliau sparčiai augs darbo užmokestis.
Lietuvos vykdyta fiskalinės politikos parama padėjo namų ūkiams ir įmonėms, kurių išlaidos energijai gerokai padidėjo – naštą palengvinti padėjo valstybės iš dalies kompensuojamos energijos išlaidos.
Tačiau ir EBPO, ir kai kurie mūsų šalies ekonomistai pataria, kad paramos priemonės turėtų būti vis labiau orientuotos į tuos gyventojus, kuriuos nepakankamai apsaugo bendroji socialinės apsaugos sistema.
Būtų keista, jei EBPO ekonominėje apžvalgoje nemačiomis praslystų Lietuvos švietimo reikalai. Ekspertai teigia, kad švietimo kokybės gerinimas padėtų mažinti įgūdžių neatitikimą.
Tiesą sakant, problemų šioje srityje – nors didžiausiu vežimu vežk. Tik, VŽ nuomone, abejotina, ar šis iki galo prikrautas ir gerokai užsistovėjęs vežimas artimiausiu metu bent kiek trūktels iš vietos. „Čekiukų“ skandalo išviešinta švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovė išplaukė „į laisvus vandenis“, palikusi įpėdiniams reformų vargus vargti. Tik tų įpėdinių nematyt, nes atsistatydinti vis grasinusi premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad naujos ministrės neieškos, nes visai Vyriausybei teks pamoti rankele. Todėl švietimo reikalus formaliai perdavė Teisingumo ministerijai. Beje, lygiai taip pat „sėkmingai“ jie galėjo atitekti Žemės ūkio, Kultūros, Aplinkos apsaugos ar kitai ministerijai.
Atrodo, kad taip pat atsainiai bus pažvelgta ir į kitą EBPO rekomendaciją Lietuvai – pagerinti valstybės valdomų įmonių valdymą, kad mūsų šalyje padidėtų našumas. Tiesa, ši tema ne ką jaunesnė ir ne mažiau skaudesnė nei švietimo reikalai – ji iki šiol sunkiai įkandama bet kokiai valdžiai.
Atkritus (bent jau kol kas) galimybei surengti pirmalaikius Seimo rinkimus ir premjerei sušvelninus griežtą atsistatydinimo toną, valdantiesiems, ko gero, teks vilkti savo naštą dar likusius beveik pusantrų metų. Tikriausiai teks užpildyti Vyriausybėje ir kitas dėl „čekiukų“ skandalo ištuštėjusias ministrų kėdes. Ir galbūt net pavyks bent kiek užkaišioti spragas, kurios bado akis EBPO ekonominėje apžvalgoje.
