Politinė sumaištis ir klegesys
Taigi, kaip daugelis ir spėjo, Seimas nepademonstravo entuziazmo „perkrauti visą politinę sistemą“. Todėl išankstinių parlamento rinkimų šį rudenį nebus. Jie tikriausiai įvyks tuomet, kaip ir priklauso, – 2024-ųjų spalį.
Dabar natūraliai kyla klausimas – o kas toliau? Ko dabar laukti sujauktoje lietuviškos politinės vasaros padangėje?
Atrodo, kad valdančiųjų konservatorių viršūnėlė nė nesistengia išskaidrinti politinių horizontų ir tik dar labiau juos jaukia. Antai premjerė Ingrida Šimonytė, bene porą savaičių grasinusi atsistatydinti, jeigu Seimas nepritars pirmalaikių rinkimų iniciatyvai, jau suka ienas ir švelnina toną. Dabar ji tvirtina, kad kalbėdama apie atsistatydinimą leido sau šiek tiek per daug ir sprendimą esą priims Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumas.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis dar pridūrė, kad premjerės likimas taip pat priklausys ir nuo valdančiosios koalicijos partnerių iš vadinamojo liberaliojo sparno. O pastarieji Eugenijaus Gentvilo ir Aušrinės Armonaitės balsais jau leido suprasti laikantys I. Šimonytę koalicijos klijais ir savotišku stabilumo garantu.
Todėl Vyriausybės vadovei akivaizdžiai didėja spaudimas nežengti tų radikalių žingsnių, neįstumti Lietuvos politinės sistemos į sudėtingą ir gana ilgą (vien konstitucinės naujo premjero ir ministrų paskyrimo bei Vyriausybės programos patvirtinimo procedūros užtrunka daugiau kaip mėnesį) nestabilų laikotarpį.
Jau nuo pat dabartinės politinės krizės pradžių dauguma analitikų sutarė, kad tos pirmalaikių rinkimų ir atsistatydinimų iniciatyvos yra iracionalios, neproduktyvios. Konservatoriai ir premjerė raginti pernelyg neklegėti, nekelti papildomos sumaišties tuščioje vietoje ir tiesiog pasinaudoti gera proga kritiškai peržiūrėti Vyriausybės sudėtį, atsinaujinti, atsišviežinti ir, kaip sakoma, „su daina“ dirbti toliau, spręsti išlikusias problemas, stengtis iki kitų metų rudens užbaigti arba bent jau įsukti žadėtąsias ir valstybei taip reikalingas reformas.
Žodžiu, atlikti tai, kas parašyta Vyriausybės programoje.
Kai daugelis rinkėjų 2020 m. patikėjo dabartinėmis valdančiosiomis partijomis, jie suteikė mandatą savo išrinktiems politikams įgyvendinti tam tikrus lūkesčius. O ne mesti viską šalin ir bėgti į krūmus, slepiantis nuo atsakomybės.
Dabartinė Vyriausybė nepakitusia sudėtimi pradirbo rekordinius daugiau kaip pustrečių metų. Bet tai anaiptol nereiškia, kad visi ministrai yra idealūs. Tikrai yra ką ir už ką keisti. Ir prezidentas Gitanas Nausėda yra užsiminęs, kad „dabartinėje situacijoje Vyriausybės atsinaujinimas yra priimtina alternatyva“.
VŽ nuomone, premjerė, konservatorių lyderis, koalicijos partneriai galėtų jau dabar, net nelaukdami NATO viršūnių susitikimo Vilniuje, imtis iniciatyvos kritiškai peržiūrėti kabineto sudėtį, atsisakyti vieno kito daugiausia abejonių keliančių ministrų paslaugų ir įgyti naują kokybę likusiems kiek daugiau nei metams iki eilinių Seimo rinkimų. Su nauja kokybe rastųsi ir daugiau motyvacijos parodyti rinkėjams, kad gebama kaprizus atidėti į šalį ir darbuotis be tuščių politinių sumaiščių bei klegesių iki pat kadencijos pabaigos.
Be jokių ten niekam nereikalingų, daugelį rinkėjų tik suerzinančių fantazijų apie pirmalaikius rinkimus. O konservatoriai savo ruožtu tikriausiai partijoje įsivertins, ar tikrai vertėjo dabartinėmis sąlygomis kelti tokią politinę sumaištį, kokia buvo sukelta.
