Slidūs tarnystės labirintai
Subruzdimas prasidėjo, kai visuomenininkas Andrius Tapinas ėmėsi tyrimo dėl galimo savivaldos biudžeto pinigų švaistymo. Dėl susiklosčiusios situacijos savivaldybėse jis kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir paprašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Neringos, Mažeikių ir Šaulių savivaldybėse tyrimai jau inicijuoti. Savo ruožtu tyrimus dėl galimai pažeisto viešojo intereso Pagėgiuose ir Šilutėje pradėjo ir Generalinė prokuratūra.
Ketvirtadienį A. Tapinas paviešino informaciją, kad buvusi Kauno miesto tarybos narė, dabartinė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė „sėmė kauniečių pinigus ne prasčiau už Matijošaitį. Prieš išeidama į ministeriją ji gavo 13.816 eurų“.
Kaip skelbia A. Tapinas, Kauno tarybos nariai per kadenciją pasiėmė beveik po 40.000 Eur. Anot jo, tai darė faktiškai visi – nuo vieningo Matijošaičio iki konservatoriaus Lukševičiaus.
„Atrodo, kad pinigai buvo pervedami nepateikiant jokių ataskaitų ar dokumentų, nes savivaldybė ignoruoja jau trečią prašymą leisti susipažinti su ataskaitomis. „Neolex“ advokatai jau ruošia ieškinį, darbą pradėjo ir Kauno prokurorai“, – savo feisbuko paskyroje rašė visuomenininkas.
„Bet kaip galima pagrįsti, kad per mėnesį tarybos nario veiklai tu išvažinėji, prakalbi telefonu ar nusiperki įmaučių už 800 eurų. Kiekvieną mėnesį“, – stebėjosi A. Tapinas.
Beje, visos tos vadinamųjų mažųjų politikų „tradicijos“ ir „pomėgiai“ atsirado, ko gero, kartu su savivalda. „Verslo žinios“ apie tai rašė ne kartą ir ne du – ir 2011 m., ir daugybę kartų vėliau.
Vaizdai metų metais nesikeičia: prieš savivaldos rinkimus politikai mušasi į krūtinę, kartodami, kad į miestų tarybas kandidatuoja pareigos šaukiami ir yra pasiryžę miestiečių labui triūsti kone veltui.
Bet kiek apšilę ten kojas, ima graudentis dėl mažo atlyginimo. Ir tada šiam į pagalbą ateina papildomi eurų kapšai, skiriami „kanceliarinėms išlaidoms, telefoniniams pokalbiams, degalams“. Tik vienas kitas su tais degalais važiuoja aplankyti šimtamečio senolio ar kokių trynukų, o kitas nė nemirktelėjęs įsimeta tuos papildomus eurus į kišenę.
Daug politikų iš tarybos narių ateina į Seimą ir tada jiems visiškai „normalu“ lizinguotis brangias mašinas, lankyti vaikus per „darbo komandiruotes“ etc.
Kur ir kiek iš tikrųjų nuteka pro šalį tokių „kanceliarinių“ išlaidų, mokesčių mokėtojams žinoti nevalia: nereikia, negalima, nelįskite.
Kaip kitaip galima paaiškinti Kauno savivaldybės elgesį, kai, pasak A. Tapino, ignoruojamas jau trečias prašymas leisti susipažinti su ataskaitomis?
Tiesa, „paaiškinti“ gali Visvaldas Matijošaitis, „garsusis“ meras-Rusijoje verslaujantis Lietuvos pilietis, mėginęs įgelti širšių lizdą pajudinusiam visuomenininkui.
„Suprantu, kad vienam veikėjui labai norisi pasijausti svieto lygintoju, bet iki Tado Blindos jam dar labai toli – kol kas tik lengvas vilnietiškas pavydas ir nykios fantazijos, bandant paniekinti savivaldą visoje Lietuvoje“, – porino jis.
Tiesa, kažkodėl Kauno šeimininkas nedetalizavo, ko gi vilniečiai galėtų taip pavydėti – gal specifinio apsukrumo?
Tikriausiai ši odiozinė figūra tikisi, kad laikas viską išspręs: ratas apsisuks, o „tradicijos“ išliks – kaip kad buvo iki šiol.
Iš čia ir išnyra didžiulė problema – ydinga yra pati sistema, problema yra valdžių pasidalijimas. Ir nė viena politinė partija nenori sutvarkyti šios pelkės. „Galbūt kada nors, kai rankos bus laisvesnės...“ ir pan. O jei ir mėgina „pasikandžioti“, tai tik dėl įvaizdžio, dėl politinių dividendų.
Ratas apsisuka ir buvę „gerieji“ patys aptupia pinigingas vieteles, o tada ką jau ten taisysi. Ir taip – nuo rinkimų iki rinkimų. Užtat kadencijos metu prikuriama įvairiausių komisijų, visokiausiems niekams gaištamas laikas, o dešimtmečiais žinomos ir reformos besišaukiančios problemos, guli laiko dulkėmis užklotos. Kol garsiai (kažkelintą kartą) nesušunkama „karalius – nuogas!“
Kodėl to nerasime versle? Nes ten yra privalomas auditas, kai finansų pasaulyje reikia pagrįsti kiekvieną išleistą eurą – ir ne žodžiais.
Ar įstatymų kūrėjai kartu su jų leidėjais nesusimąsto, kodėl įstatymiškai iki šiol nėra įteisintas savivaldybėse naudojamų finansų auditas? Privalomas, kurio rezultatai kasmet būtų pateikiami rinkėjams.
VŽ nuomone, dabar pagarsintoje istorijoje itin stebina ir piktina politikų siekis nuslėpti informaciją, susijusią su naudojamais mokesčių mokėtojų pinigais. Kas jiems suteikė leidimą spręsti, duoti žurnalistams (visuomenei) informaciją ar ne? (Apie dokumentus su grifu „Slaptai“ nekalbame).
Gal politikai pamiršo, kas yra jų darbdavys, kas jiems moka atlyginimą, kaip, beje, ir tuos dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų „kanceliarinėms išlaidoms“?
Todėl visuomenė neturi prašyti viešumo ir skaidrumo – ji turi teisę žinoti, kaip jos tarnai leidžia jiems mokamus pinigus. Reikia įstatymo? Tai sukurkite. Rinkėjai jus samdo ir tam.
Politikai, labai mėgstantys pasitelkti Skandinavijos pavyzdį, turi žinoti: ten žurnalistai negali būti varinėjami nuo durų prie durų, dar sunkiau įsivaizduoti, kad kas nors galėtų ištrinti viešų Vyriausybės posėdžių įrašus, įžūliai meluoti ir pan.
Kitas pavyzdys – Suomija. Jos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti informaciją apie oficialius viešus dokumentus, esančius viešojoje erdvėje. Oficialūs dokumentai yra vieši dokumentai, jeigu nereglamentuota kitaip. Šis visuomenės galimybės susipažinti su oficialiais dokumentais principas Suomijoje galioja jau apie 250 metų (!). Nors saviraiškos laisvė užtikrina, kad kiekvienas turi teisę skelbti ir gauti informaciją, valdžios atvirumo principas turi užtikrinti, kad visuomenė ir žiniasklaida galėtų susipažinti su oficialiais dokumentais. Šiandien nepakanka, kad valdžios institucijos pateiktų informaciją paprašytos. Tokia informacija turi būti lengvai prieinama.
Štai tokioje atviroje, demokratinėje visuomenėje gyvena mūsų šiauriniai kaimynai. Vargu ar jų politikams dažnai kyla noras ką nors nuslėpti nuo savo mokesčių mokėtojų. O jei ir kyla, galimybės labai jau apribotos.
VERSLO TRIBŪNA
Kasmet Vilnius tampa vieta, kur susitinka Europos ir pasaulio transporto ateitį formuojantys lyderiai. Spalio 15 - 16 dienomis LITEXPO rūmuose vyks 7-asis tarptautinis Transporto inovacijų forumas (TIF 2025) - renginys, į kurį suvažiuoja transporto, logistikos, mobilumo, energetikos ir technologijų ekspertai, politikai bei verslo novatoriai iš daugiau nei 15 šalių.
Statybos ar kapitalinio remonto darbai visada kelia papildomų rizikų. Gaisrai, techninės klaidos ar netinkamai vykdomi procesai gali lemti didelius nuostolius ar net projekto sustabdymą. Vis dar pasitaiko atvejų, kai atsakomybių ribos tarp statybų proceso dalyvių būna neaiškios, o statybos darbų visų rizikų (angl. – „Contractors All Risks“, toliau – CAR) draudimas, kuris teoriškai turėtų apsaugoti nuo tokių situacijų, praktiškai lieka neaktyvus arba apskritai pamirštas. Kodėl taip nutinka? Ir kokias pasekmes tai sukelia NT vystytojams, rangovams ir subrangovams?
Prieš daugiau nei pora metų į Lietuvą atvedusi pasaulinį laidavimo draudimo lyderį „Liberty Mutual Insurance Europe SE“ uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Colemont“ šios draudimo paslaugos ieškančioms bendrovėms įrodė: specializuodamasi laidavimo draudime jo optimalius sprendimus gali pasiūlyti per ypač trumpą terminą ir konkurencingomis kainomis. Šiandien laidavimo draudimo į „Colemont“ kreipiasi įvairaus dydžio sandorius sudarančios įmonės, o dirbant su pasauliniu lyderiu draudimo limito sumos Lietuvos bendrovėms priklauso tik nuo jų finansinės padėties.
Tikros pasyvios pajamos neegzistuoja – tai, kas parduodama kaip „lengvi pinigai“, dažniausiai yra klaidinantys pažadai, sukurti išnaudoti žmonių finansinę desperaciją. Pakalbėkime apie tikrą matematiką už pasyvių pajamų iliuzijų, kodėl prekybos tarpininkavimo (dropshipping), kriptovaliutų užstatymo (staking) ir partnerinio marketingo (affiliate marketing) realybė skiriasi nuo pažadų ir kaip atpažinti tuos klaidinančius pažadus socialiniuose tinkluose.
Ar šie pavyzdžiai mūsų politikams (pa)tinka?
