Kaip tas grėblys atlaiko?
Naujausia informacija iš Neringos istorijos: Nidoje, netoli prieplaukos ir jachtų uosto, pastatų kompleksą „Nidos seklyčia“ valdančiai bendrovei „Robala“ už dalies pastatų nugriovimą valstybinės institucijos ir Neringos savivaldybė turėtų sumokėti 2,79 mln. Eur.
Taip nusprendė Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris iš dalies tenkino bendrovės skundą. „Robalai“ iš savivaldybės ir valstybės priteista svečių namų bei restorano rinkos ir jų griovimo darbų vertė.
„Savivaldybė turėjo užtikrinti, kad jos sprendimai dėl planavimų sąlygų išdavimo, detaliojo plano derinimo, tvirtinimo, statybos leidimo neprieštarautų teisės aktams, tačiau savo pareigas ji vykdė netinkamai. Pareiga kompensuoti padarinių pagal neteisėtą leidimą šalinimo išlaidas kyla institucijoms, dokumento išdavimo procese turinčioms tiek pritarimo, tiek išdavimo funkcijas“, – apie sprendimą pranešė teismas.
Didžiausią dalį – 40% turėtų sumokėti savivaldybė, dar po 15% – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, Kultūros paveldo departamentas, Aplinkos apsaugos departamentas ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
VŽ rašė, jog pastatus „Robala“ nugriovė 2021 m., po to kreipėsi į teismą dėl žalos.
2004 m. išduoti leidimai rekonstrukcijai Nidoje neteisėtais pripažinti po aštuonerių metų, o 2016 m. teismas įpareigojo bendrovę „Robala“ per metus nugriauti svečių namus, konferencijų patalpą, stoginę ir kitus pastatus. Romas Kvaselis, pastatų savininkas, aiškino, kad rekonstrukcija vyko turint statybos leidimus, o po darbų statiniai institucijų buvo pripažinti tinkamais naudoti.
Lengvai dėliojami valdininkų parašai jau tampa Neringai chroniška galvasope – vis lipama ant to paties grėblio. Prieš keletą metų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padėjo tašką byloje dėl nugriauto žuvų restorano „Sorento“ Juodkrantėje ir konstatavo, kad jo savininkams valstybė privalės atlyginti apie 1,15 mln. Eur žalą. „Šokiai su kardais“ metų metais vyko ir dėl trijų motelių Preiloje. Stebint Neringos tendencijas, galima tikėtis dar ne vieno jų tęsinio.
Įdomiausia, kad po visais statybų leidimais buvo suraityti atsakingų asmenų parašai. Ar jie tik „netyčia“ suklydo? O gal – nekompetencija, aplaidumas? Ar šaknys slypi kur kas giliau, sočiau?
Bet ar kas girdėjo, kad tokie valdininkai būtų rimčiau nubausti, – nors galima lažintis, kad parašus raičiusių personų pavardės nėra įslaptintos.
Dabar Neringos savivaldybės vadovybė vėl dejuoja, kad teks dairytis pinigų, kuriuos sumokėti įpareigojo teismas. Viena vertus, teisinga, kad savivaldybės turi atsakyti už savo neteisėtus veiksmus. Net ir jei merai vis paverkšlena viešumoje, kad taip nukenčia gyventojai, – esą turi mažiau galimybių vystyti infrastruktūrą ir paslaugas etc. Šis ėjimas paprastas – galima „paspausti“ viešąją nuomonę.
Tačiau didžioji blogybė yra ta, kad galiausiai už valdininkų veiklos „nesklandumus“ vis tiek sumoka visi šalies gyventojai, mat dauguma savivaldybių pinigus gauna iš nacionalinio biudžeto. Būtų kur kas sąžiningiau, jei savivaldybės už savo „klaidas“ mokėtų iš savo surenkamų mokesčių.
Taip vietos bendruomenės labai asmeniškai pajustų neteisėtų (o ir galimai korupcinių) veiksmų kainą, o tai galiausiai galėtų turėti padarinių per rinkimus.
Negana to, kišenes turėtų pakratyti ir neteisėtus sprendimus priėmę politikai, pavyzdžiui, už sprendimą balsavę tarybos nariai ir valdininkai (tarnautojai). Jei atsirastų prievolė tokiems neva „suklydusiems“, „nesupratusiems“, „nežinojusiems“ valdininkams susimokėti iš „savo kišenės“, galbūt tai atmuštų norą žengti į pelkę, kurioje tūno korupcijos užuomazgų.
Jei būtų bent vienas tokios atsakomybės precedentas, ko gero, norinčių lengvai mosuoti parašais ir gvieštis naudos būtų kur kas mažiau – juk nežinai, kaip pasisuks ruletė...
Gal taip greičiau visi suvoksime, jog įstatymas tam ir yra įstatymas, kad jo laikytumės, o vietos savivaldai ir nacionalinėms priežiūros (derinimo) institucijoms suteikta valdžia bei galia vertinti ir spręsti ne taip, kaip kam nors dėl kokių nors priežasčių norisi, o valstybiškai, t. y. pagal įstatymus.
Tikėtina, kad nacionaliniai įstatymai ir reguliavimo taisyklės negali numatyti visų gyvenimo atvejų, nes vietos bendruomenės (ne atskiri politikai, merai ar valdininkai) kartais aiškiau mato, kokie sprendimai būtų šiuolaikiškesni ir duotų naudos savivaldai ir valstybei. Tačiau tai nereiškia, kad taip atsiranda teisė pasielgti, kaip susišviečia.
Tam, VŽ nuomone, yra kitas teisėtas kelias – rengti pasiūlymus įstatymų ar poįstatyminių aktų pataisoms, kaip ir numato demokratinis valstybės valdymo mechanizmas. Juk vietos savivaldos sudėtis konstruojama tokiu pačiu principu, kaip ir Seimo, o ir jų tarybose dirba nemažai „didžiosios politikos“ dalyvių.
Laikas pagaliau suprasti, kad gyvename XXI a., kai savivaldybės nėra kunigaikštystės su savo įstatymais, merai nėra bet ką nuspręsti galintys ar norintys kunigaikščiai, o gyventojai – ne klusnūs jų šeimynykščiai.
