Atominė alergija pigiai elektrai

Kai jau atrodė, kad viskas aišku kaip ant delno ir trūkstamą elektrą Lietuva sieks pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių, o saulės elektrinių įrengimo subtilybes, Ruslano Sklepovičiaus, atsinaujinančios energetikos įmonės „Green Genius“ vadovo, žodžiais, puikiai išmanė ir taksistai, buvo paspaustas pauzės mygtukas.

Pauzės metu pradėta dairytis į atsinaujinančios energetikos alternatyvas ir galimybes dalį trūkstamos energijos pasigaminti panaudojant dar tik bandomus mažus modulinius branduolinius reaktorius (SMR).

Nors nėra politinio sprendimo, Estijos startuolis „Fermi Energia“ siūlo vystyti atominius projektus, renkasi technologinius sprendimus. Dar įdomiau tai, kad idealiausiai tam tiktų Ignalina.

O argumentai „už“ gana solidūs – stiprios linijos, tinkama vieta, specialistai, įvairūs tarptautiniai susitarimai, kuriuos Lietuva, kaip kadaise buvusi branduolinės energijos šalis, buvo pasiekusi.

Visgi tai siauras takelis, savo teorinėmis perspektyvomis viliojantis mesti platų, kitų valstybių išbandytą kelią. 

Nepamiršdami rekordinio norinčių gaminti vėjo ir saulės elektrą skaičiaus dabar pažiūrėkime, ar Lietuva padėjo daug žaliųjų žingsnelių energetinės nepriklausomybės kryptimi.   

EY atliktas tarptautinis tyrimas RECAI (angl. Renewable Energy Country Attractiveness Index) rodo, kaip pasaulyje vyksta atsinaujinančios energetikos progresas.

Pirma vieta atiteko JAV, antrą vietą RECAI indekse užėmė Kinija, trečią – Vokietija, ketvirtą – Jungtinė Karalystė, penkta buvo Prancūzija. Tačiau į dvidešimtuką pateko ir tokios šalys kaip Lenkija, Graikija, Švedija, Danija ir Nyderlandai. Beje, dvi pastarosios už Lietuvą plotu mažesnės valstybės atitinkamai atsidūrė aukštose 10-oje ir 11-oje pozicijose. Lietuva tarp RECAI indekso vertinamų 40-ies valstybių nepateko.

„Iškastinio kuro – anglių, naftos produktų, gamtinių dujų – deginimas gaminant elektros energiją yra didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinis. O pasauliui elektros energijos reikia vis daugiau. Vien Europos Sąjungos narėms iki 2050 m. teks patrigubinti elektros gamybos pajėgumus, o Lietuvai, siekiančiai viso savo poreikių patenkinimo, gaminti net penkis kartus daugiau negu dabar“, – komentare rašo Linas Dičpetris, profesinių paslaugų bendrovės EY konsultacijų padalinio Baltijos šalyse vadovas.

RECAI ataskaitoje skelbiama, kad klimatui neutralios pasaulio ekonomikos kaina – 800 mlrd. USD investicijų kasmet iki 2030 m. 

Pasak L. Dičpetrio, iš vienos pusės, tai – milžiniškas skaičius, iš kitos pusės, jau dabar tokios šalys kaip Čilė ir Marokas į saulės ir vėjo jėgainių bei hidroelektrinių kalnuose projektus žvelgia tarsi į naujus naftos gręžinius.

„Baltijos jūros vėją kinkyti planuojančiai Lietuvai panašus požiūris taip pat gali atnešti nepalyginamai daugiau verslo ir atsparumo vertės, negu dabar duoda šalies naftos gavybos ir net perdirbimo sektorius. 3 GW jūros vėjo pajėgumai (tiek šiuo metu planuojama gaminti Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje) piko metu galėtų aprūpinti elektros energija ir vandenilio gamybos platformą jūroje, tokiu būdu konvertuojant ir pasaugant pigią elektros energiją, iki kol rinkos kainos būtų palankesnės“, – svarsto jis.

VŽ nuomone, nereikėtų blaškytis ir mėtytis, kad ir kokių sunkumų kartais atsiranda laikantis žaliojo kurso. Energetinę transformaciją simbolizuojantis energotransformeris vis tvirčiau stovi ant abiejų kojų. Nuoseklus strategijos laikymasis turėtų padėti jam artėti prie užsibrėžtų tikslų, o bet koks gręžiojimasis atgal švaisto laiką. 

Juokaujama, kad Vokietijos pramonė ateityje paims visus pasiūlytus elektronus ir molekules, todėl nedelskime ir nebūkime alergiški didesniems ir pigesniems energijos kiekiams. 

Taip, Rusijos sukelto karo energijos kainų kalnelis leido spekuliuoti, bet tai truko gana neilgai, o strategiškai svarbūs projektai kaip naujos jungtys ir sinchronizacija trunka dešimtmečius, o kiekvieni pradelsti metai mažina ir valstybės konkurencingumą. 

Be to, yra ir žemiškesnių problemų – kai kuriose vietose investicijų išsiilgęs ESO tinklas jau negali priimti didesnių nebuitinių saulės elektrinių. Naujų transformatorių tenka laukti kelis kartus ilgiau nei anksčiau, nuolat trūksta atsinaujinančios energetikos inžinierių, vis dar netrūksta teisinių spragų vystant hibridinius (saulės kartu su vėjo) parkus.

VŽ ragina neužmiršti šių problemų, jas spręsti čia ir dabar.

O šiandien turbūt bent galima pasidžiaugti, kad didmeninė elektros kaina Lietuvoje daug mažesnė nei viską dėl masto ekonomikos pigiau mokančioje padaryti Lenkijoje. Iš esmės izoliuota Lenkijos sistema ir kūrenamos taršios anglys turbūt nėra tai, į ką norime orientuotis net svajodami apie tolimą mažosios branduolinės energetikos aušrą.

Nestabdykime projektų, skatinkime ir remkime elektrifikaciją, modernizuokime tinklus – ir ateityje tikrai pajusime to naudą.