Visų mūsų karas
Nors istorija nepripažįsta jungtuko „jeigu“, šį kartą be jo apsieiti sunkoka. Jeigu Ukraina ginklų iš sąjungininkų būtų gavusi kur kas anksčiau ir kur kas daugiau, kažin ar sukakus pirmosioms karo metinėms tektų apverkti dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių žuvusių ukrainiečių – civilių ir karių.
Jeigu visa tai, ką dabar žada ir tiekia NATO ir kitos šalys, būtų duota Ukrainai jau bent praėjusį pavasarį, kai visi pamatė, kad tai – tvirta, ryžtingai laisvę ginanti valstybė, kurioje okupantams dega ir degs žemė po kojomis, gal ir šitų kruvinų metinių nebūtų.
Bet įžengiame jau į antruosius karo metus. Putinas geruoju nesustos – matydamas benuilstančią savo karo mašiną, diktatorius desperatiškai puola ieškoti pagalbos tarp tokių pačių sėbrų. Kol kas, regis, ir atitinkamai „apdoroti“ (o gal jie tokie visad ir buvo) rusai linkę (ir pratę) bet kokius vargus vargti, kad tik pas juos „neateitų NATO“ ir kiti „binderovcai“. Viskas – frontui.
Zombiai iškęs viską: mobilizaciją, nepriteklių, sankcijas – kad tik „būtų kuo apsiginti“. O Putinas ir „gina“ – žudydamas ukrainiečius, niokodamas taikią šalį.
Kas nūnai girdėti iš Vakarų? „Leopardų“ burzgimas, nors ir tolokai, bet jau prasimuša, oro apsaugos sistemų Ukraina gauna vis daugiau, kaip ir šaudmenų bei kitokios ginkluotės. Tiesa, naikintuvai – vis dar tabu.
Gerai, kad sąjungininkai nebekrūpčioja, kai Volodymyras Zelenskis, Ukrainos prezidentas, paprašo vis daugiau ir vis galingesnių ginklų. Bent jau frazė „letalinės ginkluotės netieksime Ukrainai“ nugrimzdo į praeitį. O jeigu tai būtų buvę gerokai anksčiau?
Dabar, regis, pagrindinis klausimas – ne kiek, o kada. Suprantama, taikiai snaudusi Europa, NATO vargu ar sapnavo, kad į Senąjį žemyną atkeliaus toks baisus karas, todėl ir ginklų turėjo, tarkim, gana simboliškai. Tos atsargos dabar gerokai iššluotos.
Suprantama, dabar karo pramonė turi suktis sparčiau: ir Ukrainai padėti, ir savo reikmėmis pasirūpinti. Laiku neapsižiūrėta. Tačiau vieną darbą išties buvo galima padaryti gerokai anksčiau, dar tik karui žiebiantis: mokyti. Mokyti Ukrainos tankistus, artileristus, lakūnus. Dabar girdime, kad valdyti F-16 naikintuvą lakūnas galėtų po metų mokslo, geriausiu atveju – pusantrų.
Dar girdime, kad kai kurie tankai atkeliaus rudenį, kiti – tik 2024 m. O per laiką skaičiuosime naujas ukrainiečių žūtis – savo namuose, mokyklose, ligoninėse ir fronte: galvas jame paguldo geriausi tautos atstovai.
Kone mažiausiai nuo pat karo pradžios trypčioja Jungtinė Karalystė (JK) – nebesaistoma įsipareigojimų Briuseliui, šalis greitai priima sprendimus ir juos vykdo. O ES tapo vienos šalies įkaite – 26 valstybėms sąlygas diktuoja V. Orbano valdoma Vengrija. Ji Ukrainai ne tik nepadeda, bet ir ginklų per savo šalį gabenti neleidžia. Užtat jei reikia ką blokuoti – ji pirma. Ir beveik visada – vienintelė. Minėtas politikas priešinasi ES sankcijoms Rusijai, karą Ukrainoje vadina ne „konfliktu tarp gėrio ir blogio armijų“, o „dviejų slaviškų tautų kova“.
Trečiadienį Varšuvoje vykusiame Rytų flango valstybių lyderių susitikime su Joe Bidenu, JAV prezidentu, Orbanas nedalyvavo. Prieš savaitę kreipdamasis į tautą jis aiškino, kad ES kursto karo ugnį įvesdama sankcijas Rusijai, tiekdama Ukrainai pinigus ir ginklus, užuot derėjusis su Maskva.
Dar neseniai Orbanas pareiškė, kad J. Bidenas „nuėjo per toli“ pavadindamas V. Putiną karo nusikaltėliu. O šiam bunkeriniui tik to ir reikia – „savo žmogus“ ES visada pravers. Jei lieps, tai ir rusiškas rankas išbučiuos. Ir naujus narius į NATO užblokuos.
Tai ir kyla klausimas – ar ne metas Bendrijai pasižiūrėti, kokios yra jos vertybės ir kaip jų laikosi kai kurios narės. Štai buvo prabilta apie tvarkos pakeitimą ES, kad viena valstybė negalėtų blokuoti strateginių visos Bendrijos sprendimų. Idėja gera, bet kur veiksmai?
Bet kokia sutartis nėra iškalta akmenyje, ypač jei ji rašyta taikos sąlygomis. Laikai pasikeitė – vyksta karas Europoje, Rusija kariauja su Europa. Ačiū, Ukrainai, kuri didžiule kaina gina mus ir neleidžia rusų grobuonims bei žudikams veržtis toliau.
Svertų galima rasti – ir ne tik dėl Vengrijos. Ir ne tik Bendrijoje – svertų galėtų paieškoti ir NATO, kurios plėtrą (kartu su Orbanu) stabdo Turkija.
Beje, apie sankcijas. Pradėjus sankcijų maratoną buvo tikėtasi, kad jos žiebs stiprų smūgį Rusijos ekonomikai. Poveikis yra, tiesa, ne toks, kokio laukta, tačiau tai yra tas variantas, kai lašas po lašo ir rusų ekonomiką nustekena.
„Nors tam tikros priemonės padėjo Rusijos ekonomikai išsilaikyti geriau, nei buvo galima tikėtis iš pradžių, ji dabar susiduria su dideliu biudžeto deficitu“, – ketvirtadienį pareiškė Janet Yellen, JAV iždo sekretorė, ir pavadino invaziją į Ukrainą Putino strategine nesėkme.
Galbūt viskas vyktų greičiau, jeigu... Jei nebūtų vadinamojo paralelinio importo, kuris per trečiąsias šalis atgabena į Rusiją sankcionuotų prekių. Beje, gėdos dėmė tenka ir Lietuvai, kilus skandalui dėl neteisėtai gabenamų sankcionuojamos Baltarusijos bendrovės „Grodno Azot“ karbamido trąšų. Nes vis dar, kaip sakė premjerė Ingrida Šimonytė, „yra žmonių, kuriems moralė leidžia šiose schemose dalyvauti“.
Jei sankcijas taikančių valstybių atitinkamos institucijos neužmerktų į tokius reiškinius akių, sankcijų poveikis būtų ir greitesnis, ir efektyvesnis. Ir greičiau imtų springti rusiška karo mašina.
Ypač įnirtingai naikinama Ukrainos ekonomika nespėja sumuoti nuostolių. Jei leisime rusams toliau vykdyti šį terorą, galiausiai viskas atsilieps ir Europai: kai reikės atstatyti suniokotą šalį ir dalį lėšų „nutraukti“ nuo savo piliečių, tuomet politikams gali tekti atsiskaityti už savo delsimą ir karo sukeltos realybės nepaisymą.
VŽ mano, kad apie naujų realijų Europos politiką skubiai turi kalbėti politikai, diplomatai – ir ne tik kalbėti, nes karas labai daug ką pakeitė. Reikia ieškoti naujų ir efektyvių priemonių, būtent pritaikytų karo laikui, kai reikia keisti taikos meto taisykles. Ir užbaigti šį karą.
