Tarnystė Mamonai
Neilgai trukus po to, kai Kremlius pasiuntė savo kariuomenę okupuoti Ukrainos, dalis Lietuvos verslininkų iškart paskelbė nutraukiantys bet kokius ryšius su agresoriais.
Tačiau sąžinė ir žmogiškumas, deja, pasirodė svetimi kitai daliai verslo, pirmenybę teikiančiam kruviniems rusiškiems pinigams. Pasirodo, visokių matijošaičių ir į jį panašių personų yra nemažai – Valstybės duomenų agentūros (buvusio Statistikos departamento) duomenimis, produkciją (paslaugas) į Rusiją eksportuojančių Lietuvos įmonių tebėra daugiau kaip 200. Baisiausias Europos viduryje dabar vykstantis karas, Ukrainoje nusinešantis tūkstančių tūkstančius civilių gyvybių, tokiems „versliems“ veikėjams – nė motais.
Plačiau apie tai VŽ rašė čia.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija VŽ informavo, kad į Rusiją daugiausia buvo eksportuota lietuviškos kilmės maisto produktų ir gėrimų, tekstilės medžiagų bei dirbinių, antžeminio transporto priemonių.
Negana to, neslūgsta ir Baltarusijos mylėtojų srautas – į ją eksportuojančiųjų lietuviškų įmonių skaičius per praėjusius karo metus net išaugo, iki daugiau kaip 700. Tiesa, šis langelis netrukus gali užsiverti, bet ne todėl, kad verslininkų sąžinė staiga prabilo. Mat vietos pseudoprezidentas nusprendė nusavinti „nedraugiškų valstybių“ bendroves, tad patys verslininkai neš kudašių. Jei suspės. Beje, analogišką sprendimą savo valdose gali priimti ir Putinas.
Didžiausias paradoksas yra ne tik tai, kad tokie verslai nejaučia jokios moralinės atsakomybės ir tik tarnauja pelno bei godumo dievybei Mamonai. Absurdiška ir nesuvokiama yra tai, kad praktiškai neįmanoma sužinoti, kokios Lietuvos įmonės prekiauja su terorizmą skatinančiomis valstybėmis.
Realybė tokia: pagal galiojančius įstatymus, kurie patvirtinti įgyvendinant europietiškas duomenų apsaugos direktyvas, Lietuvoje nėra galimybės skelbti detalizuotų sąrašų tų lietuviškų bendrovių, kurios tebeverslauja su Rusija ar Baltarusija. Nebent jos pačios sutiktų tai skelbti. O tai – jau iš utopijos srities, tiesa?
Tad kol kas tenka belstis į Briuselio mūrus. Mat, pasak Lauryno Kasčiūno, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko, „europietiškos direktyvos dėl duomenų apsaugos iš tikrųjų riboja galimybes viešinti su rusais verslaujančių įmonių sąrašą“. Kitaip tariant, viešinimo klausimą tektų derinti Europos Sąjungos lygiu.
Beje, Seime dar praėjusią vasarą buvo gimusi parlamentinio Ateities komiteto pirmininko, liberalo Raimundo Lopatos iniciatyva įstatymu įtvirtinti Rusijos kaip teroristinės valstybės statusą ir visiškai uždrausti bet kokius verslo ryšius su ja.
Bet vėliau paviešinta idėja priimti ir įstatymą, numatantį visų ryšių su teroristinėmis valstybėmis nutraukimą, sulaukė tiek opozicijos, tiek dalies valdančiųjų, tiek verslo asocijuotųjų organizacijų, tiek ir teisininkų abejonių.
Ką šiuo klausimu kalba verslo asociacijų atstovai? Štai Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas, sutinka, kad būtų gerai mažų mažiausiai bent jau viešinti tų bendrovių pavadinimus.
Vėl gi, jei tai neprieštarauja ES teisei. Bet juk prieštarauja. O ką Lietuvos politikai padarė, kad atitinkami įstatymai būtų pakoreguoti?
Seimas pernai gegužę priimtąja rezoliucija pripažino Rusiją terorizmą skatinančia valstybe. Tačiau rezoliucija, skirtingai nei įstatymas, nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas.
2022 m. pabaigoje vietoj įstatymo R. Lopata pakeitimo parengė rezoliucijos projektą „Dėl teroristinės Rusijos įtakos apribojimo“. Rezoliucija siūloma Lietuvai „valingai siekti, kad kuo daugiau pasaulio valstybių pripažintų Rusiją teroristine valstybe“.
Tuo metu verslininkai ir įmonės, kurie, pasak rezoliucijos projekto, turi komercinių interesų Rusijoje, turėtų užsiregistruoti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos viešame registre ir pagrįsti, kodėl jie tęsią savo veiklą karą prieš Ukrainą pradėjusioje šalyje.
Šią rezoliuciją svarstys ir minėtas NSGK, ir Užsienio reikalų komitetas, tačiau ir vėl atsimuš į Briuselį – veikti reikėtų kartu su visa Bendrija.
Ekonomikos ir inovacijų ministerija tikina, kad palaikytų idėją viešinti tokias įmones, tiesa, tik tiek, „kiek tai neprieštarauja duomenų konfidencialumo ir kitiems teisės aktų reikalavimams“. O kol kas, ministerijos atstovų teigimu, „vykdomi prekybiniai ar kiti verslo ryšiai su šiomis valstybėmis pirmiausia yra verslo priimtas sprendimas. Jos pačios įsivertina reputacinę bei kitas rizikas, susijusias su šiomis šalimis. Manome, kad verslas turėtų būti sąmoningas ir norėti nutraukti ryšius pats.“
Nesuprantama, kodėl iki šiol delsia mūsų Vyriausybė? Jau kažin kada reikėjo ES institucijose kelti klausimą dėl su teroristinėmis valstybėmis bendradarbiaujančio verslo paviešinimo. Tai, ko gero, būtų geras precedentas ir kitoms Bendrijoms šalims eiti tuo pačiu keliu. Tačiau jokios iniciatyvos iš ministrų kabineto negirdėti.
O dabar apie reputaciją. VŽ nuomone, su kruvinais diktatoriškais ir teroristiniais režimais dirbantys verslininkai vargu ar galvoja apie savo reputaciją. Tačiau tokiais savo veiksmais jie juodina viso sąžiningo verslo, visos šalies reputaciją. Tuo metu, kai Lietuvos piliečiai kiek išgalėdami stengiasi paremti rusų okupantų niokojamą Ukrainą, jos karius, jos šąlančius, be elektros ir vandens likusius gyventojus, grupė vertelgų nesibodi pelnytis, siūlydami agresoriui savo prekes ar paslaugas.
Todėl politikai turi kuo skubiau inicijuoti europinių įstatymų pakeitimus, kad visuomenė pagaliau sužinotų vardus tų įmonių, kurios ištiesė ranką Kremliaus diktatoriui ir kartu atsidūrė tamsiojoje pusėje.
Žinoti tai yra valstybės ir visuomenės interesas – mes privalome turėti tokią teisę.
Neabejotina, kad išvadas apie tokius vertelgas pasidarys ir Lietuvos vartotojai.
