R. Vilpišauskas. Atsargų kaupimo atsparumui stiprinti dilemos
Vienas iš dažnai svarstomų atsparumo stiprinimo būdų yra atsargų kaupimas. Į tiksliai suplanuotą tiekimą laiku (angl. just in time) ir pagal jį sustyguotus procesus orientuoti verslai pradėjo svarstyti, ar nereikėtų keisti šio veiklos modelio į tą, kuris skiria didesnį dėmesį atsargų turėjimui, jei netikėtai sutriktų jiems svarbių komponentų tiekimas (angl. just in case).
Vakarų valstybėse suintensyvėjo diskusijos apie tai, kokie produktai ir paslaugos laikytini ypač svarbiais visuomenės poreikių tenkinimo požiūriu ir kaip minimizuoti jų tiekimo sutrikimo rizikas. JAV šiemet priimtas Infliacijos mažinimo aktas numato finansines paskatas kai kurių aukštųjų technologijų produktų gamybai šalyje, taip pat su žaliąja transformacija susijusiai gamybai. Panašiai, tik mažesne apimtimi, ES ketina remti puslaidininkių gamybos perkėlimą į ES. Iš pandemijos valdymo patirties kyla poreikis įvertinti medicininių apsaugos priemonių atsargų kaupimą, o Ukrainos patirtis rodo, kokios svarbios yra elektros generatorių ar kitos kritiškai svarbioms paslaugoms reikalingos įrangos atsargos.
Atsparumas yra svarbus valstybių išlikimui ir klestėjimui daugialypių krizių pasaulyje. Tačiau jį stiprinti galima įvairiais būdais ir jų pasirinkimas kelia reikšmingų dilemų. Viena jų – kaip atsirinkti, ką kaupti ir finansuoti valstybės (mokesčių mokėtojų) lėšomis, o ką palikti žmonių sprendimams, apsiribojant informavimu apie galimas rizikas. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra kaupiamas žemės ūkio ir maisto produktų atsargų rezervas, bet pastaruoju metu kai kurios ūkininkų organizacijos ragina valstybę numatyti daugiau paramos apsirūpinti šalyje gaminamais maisto produktais.
Tačiau vertinant skirtingų dydžių ūkių pažeidžiamumą susikoncentruojama ne į tai, kas kelia didžiausias rizikas, pvz. elektros tiekimo sutrikimus, bet norima pasinaudoti situacija ir atkreipti dėmesį į atskirų verslo sričių problemas.
Reikia nepamiršti, kad atsargų kaupimas kainuoja ir kas nors už tai turi sumokėti. Tad būtina atsakyti į klausimą, kaip tinkamiau ir teisingiau paskirstyti šias išlaidas tarp skirtingų visuomenės grupių. Neretai raginimais mažinti priklausomybę nuo užsienio tiekėjų siekiama ne didinti tiekimo įvairovę ir lankstumą krizės metu, bet, atvirkščiai, stiprinti vietos gamintojų padėtį ir mažinti konkurenciją, o tai galiausiai silpnina ir ekonomikos atsparumą. Juk atsargų kaupimo tikslas yra apsaugoti žmones nuo kritiškai svarbių paslaugų ir produktų tiekimo sutrikimų, o ne gamintojus nuo konkurencijos.
Kita svarbi aplinkybė – Lietuva yra ES bendrosios rinkos dalis. Taip, pandemijos pradžioje buvo vienašališkų valstybių bandymų apriboti tarpusavio prekybą medicininės apsaugos priemonėmis, tačiau netrukus nuspręsta, kad efektyviau krizę valdyti bendromis pastangomis. Koordinuotos krizių valdymo priemonės ir ypač ekonominių veiklų diversifikavimas ES bei plėtojant ekonominius ryšius su strateginiais partneriais – JAV, Jungtine Karalyste ir kitomis šalimis, yra efektyvus būdas stiprinti Lietuvos visuomenės ir verslo atsparumą krizėms.
Kaip rodo Lietuvos patirtis reaguojant į pastarųjų dešimtmečių krizes, verslas gali sėkmingai adaptuotis prie pakitusios geopolitinės aplinkos, kai yra diversifikacijos galimybių ES ir kitų šalių sąjungininkių rinkose. O kaip rodo Lietuvos institucijų patirtis stiprinant kibernetinio saugumo pajėgumus, mokymasis ir bendradarbiavimas su partneriais ES ir NATO yra labai svarbus stiprinant mūsų organizacijų atsparumą. Šių pamokų nereikėtų pamiršti.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
