Pakalbėkime apie pramonę
Kai kurių pramonės įmonių vadovai atvirai kalba apie neprastais rezultatais baigtą pirmąjį pusmetį ir apie nuo rudens pradėtus stabdyti užsakymus. Pirmosios tai pajuto komponentus padėklų gamybai tiekiančios įmonės ir patys padėklų gamintojai – mat, tokių padėklų gamyba yra tiesiogiai susijusi su prekių judėjimu.
Mažėjančius užsakymus pajuto vinis mediniams padėklams bei įvairiems statybos darbams gaminanti UAB „Litnaglis“ – nesibaimindami baudų, klientai mažina ar net visiškai atšaukia užsakymus. Todėl įmonės plėtros projektus tenka dėti į stalčių ir laukti geresnių laikų.
„Nenoriu nieko gąsdinti, bet padėtis liūdna. Manau, kad ši krizė bus stipresnė negu 2008 m. Visi didžiausi Europos padėklų gamintojai dirba 25% ar 30% pajėgumu, nes jų užsakymai traukiasi. Vieni klientai sumažino, kiti išvis atšaukia sutartus kiekius, kuriuos užsakė galvodami, kad padėklai toliau brangs ar bus tiekimo sutrikimų, kaip jau buvo nutikę“, – VŽ aiškina Mindaugas Bondauskis, „Litnaglio“ vadovas ir savininkas.
Pasak verslininko, tampa akivaizdu, kad energetikos krizė tuština vartotojų kišenes ir mažina paklausą. O prieš šių dviejų faktorių prisidėjo dar vienas, kuris neigiamai veikia gamybą – mažėjantis potencialių darbuotojų skaičius.
Slopstančios paklausos banga atsirito ir iki kai kurių baldų įmonių. Tai, kas verslui svarbiausia – stabilumas ir galimybė prognozuoti – jau vakarykštė diena. Siekdamos ilgiau išlaikyti kolektyvo branduolį, kai kurios pramonės įmonės jau skelbia atleidimus.
Darbuotojų skaičių mažina kietuosius baldus iš užsakovo medžiagų gaminanti UAB „Medienos era LT“. Priežastis – užsakymai per pastaruosius mėnesius susitraukė maždaug 30–40%: pardavimai mažėja visose šalyse, kur bendrovė prekiauja baldais. Darbuotojų mažėjo ir baldų prekybos UAB „Medienos era“. Donatas Miničius, įmonių akcininkas, tikina, kad gamyboje sieks išlaikyti žmones, tačiau tiek, kiek pajėgs.
„Vadovaujantis logika, geriau užtikrinti darbą 130 žmonių, negu neužtikrinti jo 200. Dėliojame planus, kaip išgyventi šį laikotarpį, stipriname pardavimus, ieškome naujų eksporto rinkų, kontaktuojame su potencialiais klientais“, – planus dėsto D. Miničius.
Lapkritį apie grupės darbuotojų atleidimą taip pat pranešė sienų ir lubų plokštes kruizinių laivų kajutėms Skaidiškėse gaminanti UAB „MS Maritime“, kurią kontroliuoja „Meyer Werft“ laivų statykla. Darbuotojų būrį retina ir Vilniaus guminės avalynės gamintoja UAB „Paliūtis“, kuri dėl smarkiai sumažėjusių užsakymų ir padidėjusių veiklos sąnaudų uždaro padalinį Alytuje ir pan.
Teisybės dėlei reikia pasakyti (ir pasidžiaugti), kad tokios nuotaikos sklando ne visur. Yra tokių sektorių, kurie realiai karo įtakos ir pasikeitusios verslo aplinkos beveik nepajuto, pavyzdžiui, pieno perdirbėjai.
Nuosmukio nuojauta smarkiau kankina žemos pridėtinės vertės gamybos įmones, kurioms savikaina labai svarbu, o būtent tokių gamybininkų Lietuvoje daugiausia.
Tačiau jeigu kalbame, kad kiekviena krizė yra galimybė, tradicinės pramonės įmonės, VŽ nuomone, dabar aiškiau nei bet kada turėtų pamatyti didžiausius trūkumus, kuriuos būtina taisyti. Skaičiuoti, kuo pakeisti brangias dujas ar kokią įtaką kylant darbo užmokesčiui turėtų investicija į automatizavimą.
Ypač garsiai turėtų skambėti muda – taip „Lean“ vadinamas švaistymas arba išteklius vartojanti, bet vertės nekurianti veikla.
Ir, žinoma, krizė yra galimybė iškilti naujiems lyderiams. Tokiems, kurie suburtų kolektyvą ir paskatintų savo darbuotojus pamatyti mudą.
Žinia, konkurencingumą lems ir Europos Sąjungoje sustiprėjęs protekcionizmas – Lietuva nepajėgi remti savo verslo tiek, kiek geriau išsivysčiusios Vakarų šalys.
Kartais privačiuose pokalbiuose įmonių savininkai pasvarsto, kad gal geriau nebūtų tos paramos, nes prie to priprantama. Ypač, kai sektoriuje valstybės pagalbos garsiai pradeda prašyti vos kelios įmonės – galbūt verta susimąstyti, ar jos laikosi ne ant molinių kojų? Jų nuomone, turbūt valstybė turėtų ištiesti ranką tuomet, jeigu visam sektoriui ateina sunkūs laikai.
