Saulę vis dengiančių debesėlių 67 mln. Eur neišsklaidys
Pranešama, kad į paramą galės pretenduoti labai mažos (iki 10 darbuotojų ir 2 mln. Eur apyvartos), mažos įmonės (iki 50 darbuotojų ir 10 mln. Eur apyvartos), ūkininkai ir jau minėtos bendrijos, kurių dalininkėmis negalės būti vidutinės įmonės.
Rodos, iniciatyva, kuria norima paskatinti tiek savivaldybes, tiek gyventojus burtis į bendrijas ir griebtis energetinę nepriklausomybę didinančių darbų, yra graži ir pačiu laiku, tačiau norom nenorom peršasi mintis, kad parama vėl bus dalijama fragmentiškai, nesilaikant bendros skatinimo linijos, o norint laimingą padaryti kuo platesnį ratą suinteresuotų grupių.
Be to, dalis saulės elektrines įrengiančių verslininkų dėl tokio sprendimo gūžčiojo pečiais, jiems trūko logikos remti investicijas, kurių reikalingumas ir atsiperkamumas nekelia abejonių. Aiškumo pritrūko ir Savivaldybių asociacijai.
Indrė Viliūnienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė, VŽ pasakoja, kad pasirodžius informacijai apie planuojamą paramą savivaldybės pradėjo teikti užklausas Energetikos ministerijai, tačiau šios atstovai negalėjo atsakyti į klausimus, nors jau buvo paskelbta paramos suma ir tam tikros detalės.
Anot jos, tokia paramos sistema yra nauja ir neaiški, nežinomi esminiai jos mechanizmai, tačiau aktyviai komunikuojama apie tam numatytus pinigus.
Taip ir neaišku, kas galės pretenduoti į paramą: ar tai galės būti ir savivaldybės administracija, ar didžioji dalis savivaldybės darbuotojų tokiu atveju privalo gyventi savivaldybės teritorijoje ir pan. Mat iškeltas reikalavimas, kad ne mažiau kaip 51% balsų visuotiniame dalyvių susirinkime turi priklausyti fiziniams asmenims, kurie savo gyvenamąją vietą yra deklaravę savivaldybėje, kurioje statoma elektrinė, arba seniūnijoje, besiribojančioje su šia savivaldybe.
Lietuvos energetikos agentūros, dar vienos institucijos, kuri bus įtraukta į paramos atsinaujinančių išteklių plėtrai administravimą, atstovai aiškina, kad „dabar keičiama tai, kas gali būti atsinaujinančių išteklių bendrijos steigėju, nes pagal įstatymą gali ir mažos bei vidutinės įmonės juo būti, o šį kartą ministerija nori orientuotis į mažas ir labai mažas įmones, todėl numatys išimtį. Atitinkamai bus nustatomas fiksuotas įkainis, kiek bus kompensuojama. Pagal apibrėžtus kriterijus bus skiriami ir prioritetiniai balai“.
Žadama, kad savivaldybių administracijos galės pretenduoti į paramą, nes taip numatyta įstatyme, tačiau savivaldybė paramos galės tikėtis tik būdama atsinaujinančių išteklių bendrijos nare.
Saulės jėgaines gaminantys verslininkai stebisi tokia abrakadabra: visi, norintys pretenduoti į didesnę paramą, turės verstis per galvą ir steigti tas bendrijas. Šis reikalavimas jiems atrodo perteklinis ir beprasmiškas: bendrijas galima užregistruoti, sukurti trumpalaikius projektus paramai gauti ir pan. Biurokratijos skatinama fikcija, ir tiek.
Rimvydas Karoblis, saulės jėgaines tiek verslui, tiek gaminantiems vartotojams siūlančios UAB „Via Solis“ vadovas, retoriškai klausia, kieno interesams atstovaus tokios bendrijos (žmonių ar savivaldybių), ar sprendimams priimti užteks administracijos direktoriaus įsakymo, ar turės nuspręsti ir balsuoti taryba.
Jo nuomone, istorija jau parodė, kad bendri junginiai (valstybės ir gyventojų ar verslo) Lietuvoje neprigijo. „Atrodo, kad žmonės istoriškai bijo bendros nuosavybės, nori vadovautis principu: kas mano, tas mano“, – svarsto jis.
Dar kategoriškesnės pilietinės pozicijos laikosi Mindaugas Ubartas, saulės jėgaines verslui Lietuvoje montuojančios UAB „Vejusta“ direktorius ir akcininkas.
Anot jo, esant dabartinėms elektros kainoms ir itin geram saulės elektrinių atsiperkamumui, bet kokia valstybės parama saulės energetikai yra neūkiška. Verslininką stebina ir tai, kad vis dar neieškoma realių būdų, kaip išnaudoti daugiabučių stogus, kurie tam daugeliu atvejų puikiai tinka.
M. Ubarto teigimu, valstybei itin svarbu sukurti verslo ir viešojo sektoriaus finansavimo priemones, nes daugeliui įmonių reikalingas apyvartines lėšas investuoti į atsinaujinančią energetiką yra skausminga, galbūt dėl to dalis verslų laukia valstybės paramos ir nieko nedaro, kol sulaukia itin sunkios situacijos. Dar daugiau, klausimų kelia ir tokios piniginės „paramos“ už dyką tikslas ir poveikis bendrai sistemai. Kitais žodžiais, daugelis pasigenda aiškaus valstybės kelio, o ne trūkčiojančių bandymų įdarbinti kuo daugiau agentūrų teikti paramą.
VŽ nuomone, išties keistokai atrodo toks paramos mechanizmas, kai viena sėdimąja norima užsėsti dvi kėdes: su ta pačia pinigų suma norima būti geriems ir smulkiems verslams, ir ūkininkams. Stebina ir keistokas darinys – energetikos bendrijos. Jas turbūt paprasčiausiai galėtų steigti savivaldybės – čia, ko gero, užuomina, kad būtent jos turėtų būti aktyvesnės ieškant galimybių įdarbinti saulę, ypač ant viešų pastatų.
Bet kokią įsteigtą energetikos bendriją (verslų, savivaldybės, žmonių) turės patvirtinti VERT – pretenduojant į paramą bet koks verslas pirmiausia turės pereiti šios tarnybos filtrą. Popierinių kreipimųsi gal ir sumažės, tačiau vargu ar daug smulkaus verslo norės nerti į tuos biurokratinius vandenis net virš galvos matydami ryškiai šviečiančią ir šildančią saulę.
