Kur pažvelgsi, visur krizė
Turbūt ne visai tikslu sakyti, kad dabartinis ministrų kabinetas pasiekė savo darbo mediumą, nes niekada nežinai, ar tikrai jis išbus visus ketverius kadencijos metus. Juk Vyriausybės ir premjero pasikeitimo priežastys gali būti pačios įvairiausios, pvz., kad ir Ingridos Šimonytės tarptautinė karjera. Turbūt ne veltui pasirodė kalbų, kad kitąmet ji galėtų tapti viena iš potencialių kandidačių į naujuosius NATO generalinius sekretorius.
Taip pat skaitykite:
Ir vis dėlto Vyriausybės dveji darbo metai yra tikrai reikšminga proga atidžiau panagrinėti, kas šios valdžios padaryta, o kas – ne. Akivaizdu, į ką atkreipia dėmesį ir „Verslo žinių“ pašnekovai, kad šiai Vyriausybei kliuvo visa puokštė krizinių situacijų, kokių jokiai kitai lig šiol neteko patirti. Todėl nesunku pastebėti, kad ji faktiškai visą šį laiką ne priimdavo kokius nors strateginius sprendimus, nukreiptus į ateitį, o beveik vien tik gesino nesibaigiančius gaisrus: pandeminiai ribojimai bei vakcinavimo eiga, kartu ir parama verslui pandemijos metu, nelegalios migracijos stabdymas ir tvoros pasienyje statyba, sankcijų Baltarusijai įgyvendinimas, karas Ukrainoje, parama jai ir nacionalinio saugumo stiprinimas, infliacija, didžiulės energijos kainos, kompensacijos, dotacijos ir subsidijos. Ir t. t.
Kadangi 2020 m. pabaigoje Seimo priimta šios Vyriausybės programa buvo rašyta dar gerokai prieš karą, prieš infliacinius iššūkius, netgi prieš nelegalios migracijos proveržį, nemenkos dalies šių programinių nuostatų dar nepavyko įgyvendinti. Tarp tokių nuolat atidedamų reformų yra ir garsiai deklaruoti planai peržiūrėti mokesčių sistemą, ypač – visas galiojančias mokesčių lengvatas.
Jau pasigirsta abejonių, ar tie pokyčiai išvis bus šios Vyriausybės darbo metu priimti, turint galvoje ne tik nesibaigiančias krizes, bet ir jau įsisiūbavusią rinkimų kampanijų virtinę. Nežinant galimų pertvarkų turinio sunku spręsti, džiaugtis ar liūdėti dėl praeityje taip geisto mokestinio stabilumo.
Įgyvendinant švietimo reformą beliko tik fragmentiniai pokyčiai, susiję, pvz., su Tūkstantmečio mokyklomis, nes daug energijos eikvojama tiems patiems gaisrams gesinti ir einamosioms problemoms spręsti. Iš Vyriausybės padarytų reikšmingų strateginių darbų reiktų išskirti valstybės tarnybos reformos metmenis. Bet ir jos buvo parengtos kliuvinėjant teisinių kliūčių ruože. Maža to, nėra aišku, ar pavyks tą reformą priimti gana atsargiai dėl jos nusiteikusiame Seime.
Klausimas gal ir filosofinis: ar ta Vyriausybę užgriuvusi išorinių iššūkių virtinė gali tapti strateginės pauzės pateisinimu? VŽ nuomone, visa ši situacija vargu ar atleidžia dabartinius valdančiuosius nuo būtinybės, bent jau nuo bandymų stumti savo strateginių programinių įsipareigojimų įgyvendinimą. Prieš tai buvusi konservatorių dominuojama Vyriausybė gebėjo išsilaikyti visą ketverių metų kadenciją, nors tuomečiam premjerui Andriui Kubiliui teko daugybė ir su ekonomikos krizių suvaldymu susijusių problemų, ir politinių iššūkių (pvz., išsidraskę koalicijos partneriai iš Arūno Valinsko „žvaigždžių partijos“).
Politologai beveik vienu balsu kartoja – nemenka tikimybė, kad iki kadencijos pabaigos 2024-aisiais dirbs ir dabartinis ministrų kabinetas. O visi pastarojo laikotarpio politiniai nesusikalbėjimai, ypač koalicijoje, neatrodo neįveikiami pirmiausia todėl, kad dabartinei centro dešinės koalicijai dabartiniame Seime tiesiog nėra pakankamos ir tinkamos alternatyvos.
Be to, valdantiesiems nėra tvirtesnių „klijų“ nei buvimas valdžioje. Tad, atrodo, kad jeigu Vyriausybė iki 2024-ųjų ir pasikeistų, tai greičiausiai įvyktų tik dėl I. Šimonytės tarptautinės karjeros arba kokių kitų force majeure aplinkybių.
Kita vertus, antroje kadencijos pusėje gali būti itin nelengva imtis įgyvendinti dar iki sunkmečio duotus pažadus, ypač turint galvoje įsisukantį keturių rinkimų kampanijų smagratį. Jų sūkuryje rinkėjai vis dažniau ims skaičiuoti vidaus politikos pliusus ir minusus, vis rečiau prisimindami geopolitines išlygas.
REKOMENDUOJAME
