Negalima pasiduoti greito pelno pagundai
Biudžete taip pat suplanuoti 1,4 mlrd. Eur, kurie skirti ilgalaikiams žaliosios energetikos sprendimams – efektyvumo didinimui ir perėjimui prie atsinaujinančios energijos, atsisakant tradicinių energijos šaltinių, kurių beprecedentis kainų augimas, kilus karui Ukrainoje, sukėlė energetikos krizę Europoje.
„Taip, kyla daug diskusijų, kam tai naudinga, kas pasinaudos, tačiau tai yra gana reikšmingos sumos. Tad tereikia imtis iniciatyvos ir jomis pasinaudoti“, – ragina Gediminas Norkūnas, finansų viceministras.
Verslas sutinka – tęstinės investavimo priemonės, numatančios saulės ir vėjo energetikos plėtrą, elektros kaupimo baterijų diegimą, vandenilio gamybą ir panaudojimą ir kt., yra realus Lietuvos energetinės nepriklausomybės šansas, kuris leistų iš esmės pakeisti šalies energetikos rinką, gamybos bei vartojimo įpročius.
„Lietuvos įmonėms tai unikali galimybė užfiksuoti elektros kainą dešimtmečiams į priekį ir drauge užsitikrinti mažesnę taršą šiltnamio dujomis. Gyventojams tai galimybė pirkti energiją „įkandamomis“ kainomis“, – VŽ kalba Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
Tačiau norint, kad valstybės ir privataus verslo investicijos duotų tikros ir ilgalaikės naudos – užtikrintų ne tik 100% nuosavą elektros gamybą, bet ir vienas mažiausių Europos Sąjungoje elektros kainas pramonei bei gyventojams, vien pasirūpinti finansavimu neužtenka, tvirtina jis.
„Būtina itin toliaregiškai sudėlioti administracinius ir reguliacinius mechanizmus, kad nauda atitektų ne tik saulės ar vėjo parkus statančiam verslui ir šių projektų investuotojams. Negalime pasiduoti greito pelno pagundai“, – sako V. Janulevičius.
VŽ nuomone, į pramonininkų įspėjimus verta įsiklausyti.
Precedentų, kai dėl netinkamo reguliavimo elektros ar šilumos kainos prasilenkdavo su sveiku protu ir ekonomine logika, Lietuvoje būta ne vienas ir ne du.
Galime prisiminti senas istorijas, kaip brango šiluma privačiam verslui perėmus kai kurių miestų ir miestelių šilumos ūkius. Ar kai nutarus diegti konkurenciją miestų šilumos ūkiuose, pelno grietinėlę laižė ne vartotojai, o verslininkai, pirmieji suskubę įrengti biokuro katilines – mat, jų pagaminta šiluma būdavo superkama beveik tokia pat kaina kaip iš jėgainių, kūrenusių gerokai brangesnes gamtines dujas. Prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje nustačius itin didelį elektros supirkimo iš saulės jėgainių tarifą, jų savininkai kurį laiką buvo dosniai maitinami iš visų kitų elektros vartotojų kišenės.
Naujausias pavyzdys – vieną 2022 m. rugpjūčio dieną, rodos, puikiai sustyguotoje elektros biržoje „Nord Pool“ Baltijos šalių zonoje susiformavusi kosminė 4.000 Eur už megavatvalandę (MWh) kaina. Tai įvyko dėl biržos algoritmų, kuriuos vėliau nutarta koreguoti.
Tad Vyriausybei reikėtų ne tik girtis biudžete numatytomis šimtamilijoninėmis investicijomis į žaliąją transformaciją bei energetinę nepriklausomybę. Kad šios investicijos atneštų tikros naudos, Vyriausybė turi atlikti dar vieną rimtą uždavinį – sudėlioti itin gerai apgalvotas tvarkas bei reguliacinę aplinką, kuri verslui užtikrintų tikrai konkurencingas, o visuomenei – „įkandamas“ elektros kainas.
