Biurokratiniai centimetrai grįžta naštos luitais
Į naujas pinkles NT plėtotojus traukia Statybos įstatymo pakeitimai: reikalavimai NT projektų koregavimui sugriežtėjo tiek, kad, vengdami papildomų rizikų ir išlaidų, plėtotojai turi rinktis: projektuose nedaryti net menkų korekcijų arba veltis į ilgas pakartotines procedūras.
Aušra Mudėnaitė, advokatų kontoros „Sorainen“ partnerė, VŽ sako, kad retas projektas nueina kelią nuo idėjos „iki rakto“ nepatyręs pokyčių.
„Keisti sprendinius plėtotojus dažnai priverčia situacija rinkoje, pavyzdžiui, po pandemijos vis dar nėra tradicinių viešbučių paklausos, todėl tenka keisti jų ar jų dalių paskirtį. Būna, keičiasi ir būsimų naudotojų poreikiai – reikia jungti, dalinti, perplanuoti patalpas, norisi pasirinkti geresnį inžinerinį, konstrukcinį ar architektūrinį sprendimą ir t. t.“, – kalba ji.
Tačiau NT plėtros teisės ekspertė tvirtina, kad reguliavimas tam Lietuvoje per griežtas.
„Jis dažnai verčia statyti ne taip, kaip reikia būsimiems naudotojams, o taip, kaip suprojektuota, ir tik po to, jei būtinai reikia, pastatą remontuoti arba rekonstruoti. Tokį neracionalų elgesio modelį diktuoja Statybos įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatos“, – kalba A. Mudėnaitė.
Vienas tokių atvejų, pasak teisininkės, – būtent reikalavimas kartoti viešinimo procedūras ir gauti naują statybos leidimą, net jei keičiami nedideli sprendiniai.
Tokias procedūras reikia kartoti ne tik kai, pavyzdžiui, daugiau nei 1 m keičiasi statinio vieta sklype ar jo išorės matmenys, naujo leidimo reikės ir keičiant tokius aplinkos elementus kaip atraminės sienelės, šaligatviai, baseinai, fontanai.
Norint pakeisti vienos patalpos paskirtį, procesas užtrunka 6–8 mėnesius, kyla rizika stabdyti projektą, mokėti papildomų mokesčių. Jei kalbama apie sostinę ar kitą didelį miestą, kuriame daug statybų, daugelis sprendinių būna tarpusavyje susiję, todėl darbai dažnai sustoja ir naujo leidimo laukia visas objektas.
NT plėtotojai dažniausiai susiduria su poreikiu keisti komercinių patalpų paskirtį pirmuosiuose pastatų aukštuose – tuomet ir iškyla reikalavimas gauti naują statybos leidimą. Skaičiuojama, kad šiuo metu dėl paskirties keitimo Vilniuje viešinama 15–20% visų visuomenės informavimui pateikiamų projektų. Taip savivaldybė papildomai apkraunama darbu.
Be to, jei projektas buvo rengtas seniau, dar prieš įsigaliojant Infrastruktūros įstatymui, gaunant naują statybos leidimą teks susimokėti ir papildomų mokesčių.
Apie problemas dėl pakartotinio viešinimo kalba ir Mindaugas Pakalnis, Vilniaus miesto vyriausiasis architektas. Jo skaičiavimu, apie 70% projektų yra koreguojami ir dauguma jų yra viešinami iš naujo, „tačiau ne visada dėl to, kad tame būtų prasmės“.
Jo nuomone, projektai pakartotinai viešinami turėtų būti tik tada, kai paliečiami trečiųjų šalių interesai, pavyzdžiui, kaimynų ar visuomenės, dėl viešųjų erdvių.
„Labai dažnai nutinka, kad, pastato sieną vos stumtelėjus, projektą jau reikia viešinti iš naujo, nors tai vidiniai pastato dalykai, kurie jokios įtakos visuomenei nedaro. Man atrodo, čia bendra mūsų liga, kad viską norime reglamentuoti, o paskui kenčiame“, – kalba architektas.
Plėtotojai žino, kad viešinimo pažeidimai labai rimtai vertinami, todėl sako į juos žiūrintys itin atsargiai – jeigu buvo pažeidimas, tai teismų praktikoje vienareikšmiškai stabdomi statybos leidimai ar teritorijų planavimo dokumentai.
VŽ nuomone, vargu ar biurokratinis centimetrų reguliavimas, kuris daugiau nei pusmečiui stabdo statybos darbus, o savivaldybės darbuotojus apkrauna papildomu darbu, yra tikrasis viešojo intereso gynimas. Ir šiuo, kaip ir daugeliu kitų atvejų, sprendimai turėtų būti grindžiami protingumo kriterijais, o ne naujomis biurokratinėmis kliūtimis.
Verslininkai sako, kad pokyčiai turėtų ateiti iš ministerijos.
Daiva Veličkaitė-Matusevičė, aplinkos viceministrė, VŽ klausimų, ar ministerijai žinoma situacija dėl statytojams ir savivaldybei kylančių biurokratinių iššūkių ar, ministerijos nuomone, priimti pakeitimai pasiekia savo tikslą ir ar nesvarstoma jų koreguoti, nekomentavo.
