Reformos kelias – duobėtas ir erškėčiuotas
Valstybės tarnybos reforma yra įrašyta šios Vyriausybės programoje, tad ministrų kabinetas yra pasiryžęs iki savo kadencijos pabaigos šiam tikslui suteikti pagreitį.
Viešąjį administravimą per pastarąjį trisdešimtmetį bandyta pertvarkyti ne vieną kartą. Pavyko tik tam tikri fragmentiniai pokyčiai sistemoje, bet jos „kapitalinis remontas“ taip ir nebuvo atliktas. Nes arba pritrūkdavo politinės valios, arba atsirasdavo įvairių argumentų, dėl kurių reforma būdavo nukeliama ateičiai. Ir tik buvo gesinami gaisrai.
O problemų šiame sektoriuje tik daugėjo. Agnė Bilotaitė, vidaus reikalų ministrė, tikina: tokia padėtis netenkina nei piliečių, kurie gauna paslaugas iš valstybės tarnybos, nei pačių valstybės tarnautojų.
Vitas Vasiliauskas, suplanuotą dabartinę valstybės tarnybos reformą kuruojantis premjerės patarėjas, teigia: tinkamo laiko niekada nebus – visada gali rasti pasiteisinimų, kodėl dabar „ne laikas“.
„Todėl, iš tikrųjų, arba mes darome, arba ne. Nes tai yra tam tikri namų darbai, kuriuos reikėjo jau seniai padaryti, – sveikata, švietimas, tas pats viešojo administravimo sektorius. Tai metai iš metų einantys projektai, kuriuos reikia įgyvendinti. Reikia daryti, ir viskas. Nes nuo to priklauso valstybės judėjimas į priekį“, – interviu „Verslo žinių“ podkastui yra teigęs jis.
Reformos rengėjai ir nepriklausomi ekspertai pabrėžia, kad viena aktualiausių problemų valstybės tarnyboje yra vadovų klausimas. Sunku prisitraukti į vadovaujamas pozicijas stiprių, kompetentingų žmonių. Beveik pusė konkursų neįvyksta todėl, kad tiesiog niekas juose nedalyvauja. Iš neįvykusių trečdalis – į vadovų vietą.
Ministrė mano, kad žmones atbaido daugelis dalykų: nekonkurencingi atlyginimai, didelė atsakomybė, viešumas ir kt. Todėl valstybės tarnybos reformos vienas svarbiausių tikslų – užtikrinti aukštą vadovų kompetenciją.
Pagal atlyginimus valstybinis sektorius sunkiai konkuruoja su privačiu sektoriumi, kur atlyginimai neretai skiriasi ne kažkiek procentų, o kartais. Todėl prisikviesti į valstybės tarnybą didele kompetencija pasižyminčių specialistų – misija neįmanoma.
Reformoje planuojama susieti viešojo sektoriaus algas su vidutiniu darbo užmokesčiu rinkoje, nes dabar jis priklauso nuo Seimo priimtu įstatymu nustatomo dydžio – visa valstybės tarnyba yra sudėliota į tam tikrą laipsnių lentelę, kuria fiksuojamas atlyginimas kiekvienai iš 24 darbuotojų kategorijų. Kai nėra lankstumo, negalima išskirti efektyviau dirbančių žmonių, negalima už darbo rinkos kainą pasisamdyti reikalingų specialistų, pvz., dirbančių informacinių technologijų srityje.
Todėl numatoma leisti patiems vadovams spręsti, kokių jiems reikia valstybės tarnautojų, kiek ir kokią algą jie turi gauti. Be to, planuojama stiprinti ir pačius viešojo sektoriaus vadovus, nes, pasak verslo konsultanto Aleksandro Abišalos, dabar iš valdininkų realiai dirba kas trečias.
Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad pirmiausia, jau nuo kitų metų, atlyginimai, planuojama, kiltų teisėjams, valstybinių įstaigų vadovams ir pareigūnams, o nuo 2024 m. – statutiniams pareigūnams.
Jeigu neatsiras papildomų teisinių, politinių ar administracinių kliūčių, spalį Seimas turėtų pradėti svarstyti valstybės tarnybos reformos paketą. Tačiau jau dabar aišku, kad parlamente laukia nemenkos diskusijos, aštresnes ietis galanda opozicija. Pripažįstama, kad pertvarkyti valstybės tarnybą tikrai reikėtų, bet esą „ne tokia kaina ir ne tokiais būdais“.
Kritikos nevengia ir prezidentas Gitanas Nausėda, jam kliūva politikų algų didinimas nuo naujų kadencijų:
„Iš viso šio reformos paketo dabar matome tik susirūpinusių politikų veidus, kaip jiems dar labiau pasididinti savo algas. Tai visiškai, sakyčiau, nemoralu, turint galvoje tai, su kokiomis problemomis šiandien susiduria žmonės ir kaip jie skaičiuoja pinigus, kaip reikės išgyventi artimiausiais mėnesiais.“
Valstybės tarnautojams atstovaujančios profsąjungos turi paruošusios netrumpą priekaištų sąrašą: pradedant „nepagrįstai didinamais“ vadovų įgaliojimais nustatant atlyginimus savo pavaldiniams, baigiant „stažo skaičiavimo metodikos pakeitimais, stažo apmokėjimu, atostogų suteikimo nauja tvarka“ ir kt. Pasak jų, šiuo projektu valstybės tarnautojų padėtis visiškai negerinama, tik bloginama.
Pagal tarptautinį valstybės tarnybos efektyvumo indeksą Lietuva yra žemiau turtingųjų klubu vadinamos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkio – 20 vietoje iš 38. Pirmoji šiame sąraše – Jungtinė Karalystė, paskutinė – Graikija. O Estija – 12-oje.
O pagal valstybės tarnautojų kompetencijas esame tik 36-i iš 38-ių EBPO valstybių.
Aukštesnį indeksą turi valstybės tarnybos reformą atlikusios ir aukštesnės klasės valstybės tarnybos korpusą sukūrusios šalys. Tad nenuostabu, kad jos turi ir efektyvesnį viešąjį sektorių. Kaip kad, pavyzdžiui, Estija – ji savo valstybės tarnybos reformą pradėjo jau prieš 9 metus, tęsia ją iki šiol.
Jau akivaizdu, kad šios reformos kelias Lietuvoje nebus rožėmis klotas. Juolab kad, kaip pas mus dažnai būna, horizonte ryškėja kokie nors rinkimai, tad rimtesnėms permainoms ir vėl „ne laikas“, „nepopuliaru“ ir pan. Ne išimtis ir šįsyk: jau šį rudenį prasideda visos virtinės 2023–2024 m. vyksiančių rinkimų – savivaldos, prezidento, Europos Parlamento, Seimo – kampanijos.
Tačiau, VŽ nuomone, nuveikus tiek rimtų namų darbų, būtų netoliaregiška vėl atidėlioti ilgai brendusią reformą, juolab kad ji truks ne vienus metus, o paveldėti bei tęsti ją turėtų jau kitos kadencijos politikai.
