Kad nepasverta rizika nenuskandintų
Šis perspėjimas pastaruoju metu darosi itin aktualus, nes daugėja ir bankrotų, ir įmonių, kurias Valstybinė mokesčių inspekcija perspėja apie nemokumo riziką.
Pradėtų bankroto procesų skaičius palengva vejasi iki pandemijos buvusius laikus: 2022 m. sausį–liepą pradėtos 732 juridinių asmenų bankroto procedūros: 2021 m. per minėtą laikotarpį buvo pradėta 414 įmonių bankroto procesų.
Per pastaruosius pusantro mėnesio nemokumo rizika buvo nustatyta 200 įmonių. Iki šiol jų skaičius nė karto neviršijo 195-ių per ketvirtį. Šių metų liepą–rugpjūtį daugiausia rizikingų verslų identifikuota iš statybos, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų bei transporto ir saugojimo sektorių. Pastebimai išaugo skolininkų „Sodrai“ skaičius, ypač prekybininkų ir statybininkų gretose – pasak specialistų, tai verčia suklusti, nes skolos valstybei grandinėlė prasitęsia ir iki realių verslo kreditorių.
Tačiau su finansiniais sunkumais susiduriantis verslas dar neskuba teikti nemokumo pranešimų, nors tai daryti privalėtų pagal 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusį JANĮ – mat daugelio įmonių vadovai dar viliasi, kad pavyks išsikapstyti iš keblios padėties.
Minėtas įstatymas pakeitė ir gerokai išplėtė iki tol galiojusią juridinio asmens nemokumo sampratą – nemokumu dabar yra laikoma juridinio asmens būsena, kai jis laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Nebėra svarbu, nei kokio dydžio yra šie įsipareigojimai, nei kiek jie yra pradelsti.
Įstatymas taip pat įvedė naują teisinę kategoriją – juridinio asmens nemokumo tikimybė. Tai padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius 3 mėnesius.
Ekonomistai įspėja: COVID-19 ribojimams ir su jais susijusioms paramos priemonėms likus praeityje, o ekonomikai žengiant į recesijos fazę, sudėtingoje finansinėje situacijoje gali atsidurti vis daugiau įmonių.
Todėl įmonių vadovai raginami nebežiūrėti atsainiai į JANĮ pakeitimus, numatančius jiems įpareigojimą atsiradus nemokumo tikimybei nedelsiant apie tai pranešti juridinio asmens dalyviams, vengti tyčinių ar didelio neatsargumo veiksmų, kuriais būtų keliamas pavojus įmonės gyvybingumui ir kt.
Kitaip tariant, vadovas privalo nuolat stebėti įmonės finansinę padėtį. Jei juridinis asmuo tampa nemokus, vadovas turi papildomą pareigą nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą.
Jei įmonė artėja prie nemokumo būsenos, vadovas taip pat privalo imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti – laikytis mokėjimų eiliškumo kreditoriams, nesuteikti pirmenybės nė vienam iš jų ir kt.
Pasak teisininkų, jei vadovas laiku neinicijuoja bankroto, didėja tyčinio bankroto tikimybė – tuomet gali būti keliamas klausimas vadovo asmeninės atsakomybės už žalą, atsiradusią per laikotarpį nuo juridinio asmens tapimo nemokiam iki nemokumo proceso inicijavimo.
Prognozuojama, kad dėl minėtos JANĮ nuostatos teismuose atsidurs ne viena nemokumo administratoriaus ar kreditoriaus įmonės vadovo atžvilgiu inicijuota byla, kurios metu bus vertinama, kaip buvo veikta ir kokie veiksmai atlikti atsiradus įmonės nemokumo tikimybei. Jei bus pripažinta, kad vadovas nevykdė savo pareigų, jam gali kilti teisinė atsakomybė atlyginti žalą įmonei ir jos kreditoriams.
Teisininkai sako pastebintys, kad yra dažnų atvejų, kai net ir įmonei artėjant prie nemokumo būsenos ar jau tapus nemokiai, vadovas tiki, kad gavus naujų užsakymų, atgavus skolas ar kitokiais būdais pavyks atkurti įmonės mokumą. Tačiau, VŽ nuomone, toks tikėjimas turi būti tikrai gerai pagrįstas ir pasvertas.
O kad ant nemokumo rizikos ašmenų balansuojančios įmonės vadovui netektų bylinėtis ar dar blogiau – asmeniniu turtu atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams, patariama nuolat sekti jos mokumo būklę, operatyviai reaguoti į jos sutrikimus ir laiku priimti sprendimus.
