Po rinkimų – nors ir tvanas
Nors Lietuva jau skolinasi brangiau, moka ir karo Ukrainoje, ir lėtesnio augimo premiją, politinis ciklas daro savo – artėjantys savivaldybių rinkimai 2023 m. pavasarį, šalies prezidento, Europos Parlamento bei Seimo rinkimai 2024 m. valdančiuosius ir opoziciją skatina didinti socialines išmokas, užsimerkiant prieš besikeičiantį ekonominį ciklą.
Politikai galvos skausmą „iš kur paimti pinigų“, regis, nusiteikę permesti jau būsimoms vyriausybėms, kurios, kaip rodo ankstesnių krizių patirtis, tokių dažniausiai ieško ne kur kitur, o mokesčių mokėtojų kišenėse.
Premjerė ramina, kad antiinfliacinio paketo prioritetas bus energetikos kainos, tačiau esą nei PVM maisto produktams, nei akcizų degalams Vyriausybė neplanuoja mažinti – kad, suprask, ir pensijoms, ir švietimui, ir gynybai, ir sveikatai pinigų kitai Vyriausybei būtų iš kur paimti. Kas ne kas, bet konservatoriai turėjo išmokti pamoką, kad palikimui gauti skylėtą biudžetą yra labai nesmagu.
Kokius siūlymus I. Šimonytei pristatė finansų ministrė Gintarė Skaistė, jai pavaldžios ministerijos specialistai per daug neatvirauja, tačiau iš nusiteikimo matyti, kad tos vienokios ar kitokios papildomos antiinfliacinės išmokos rudenį bus pateiktos, koreguojant šių metų ir planuojant 2023 m. biudžetą.
„Finansų ministerija nuolat atnaujina finansines projekcijas ir šiuo metu, atsižvelgdama į jas, taip pat vykdo 2023 m. valstybės biudžeto formavimą. Kartu yra vertinamos energijos kainų tendencijos ir kiti veiksniai, darantys įtaką žmonių perkamajai galiai. Atsižvelgę į šį analitinį procesą, tarptautinių institucijų rekomendacijas Lietuvai bei suinteresuotų grupių siūlymus, išgryninę sprendimus sugrįšime su atnaujinta galimų veiksmų strategija“, – teigiama redakcijai atsiųstame atsakyme.
FM sąmoningai ar nesąmoningai ne pirmą kartą prašovė, prognozuodama infliaciją šiems metams, tuo iš esmės pasilikdama erdvės tęsti nesibaigiančių išmokų kadrilį.
Birželio pabaigoje FM ekonomistai paskelbė, kad 2022 m. vidutinė metinė infliacija daugiausia dėl per stogą iššovusių dujų, naftos ir elektros kainų šalyje sudarys jau ne 9,8%, o 15,8% t. y. bus 6 proc. punktais aukštesnė, nei projektuota kovą.
Ministerija nei ekonominio nuosmukio, nei mažėjančių biudžeto pajamų neprognozuoja, tačiau ekonominė recesija Europoje gali tapti nauja realybe, jei dar šiemet bus visiškai nutrauktas rusiškų dujų tiekimas į ES. Žiema be rusiškų dujų – visiškai realus scenarijus, kuriam valstybes nares EK paragino rengtis savanoriškai (o jei reikės ir privaloma tvarka): nuo rugpjūčio per aštuonis mėnesius sutaupyti 15% suvartojamų dujų.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai skaičiuoja, kad energetinės krizės poveikis ES ekonomikai siektų maždaug 2,7% BVP, kas iš esmės sudaro tiek, kiek EK prognozuoja šiemet augsiant ES ekonomiką. Net Lietuvai, turinčiai priėjimą prie suskystintų dujų ir nebeimportuojančiai jų iš Rusijos, TVF nurėžė apie 1,5% nuo BVP, kai biudžetai Lietuvoje rengiami jų formuotojams prognozuojant 1,6% augimą šiemet ir 2,1% kitąmet.
Papildomoms antiinfliacinėms priemonėms reikia tvarių biudžeto pajamų šaltinių, tačiau jei jų kartais Seimo politikai nesurastų, išaugusį biudžeto deficitą FM planuoja kamšyti „skolintomis lėšomis“ ir į brangstančią skolą moja ranka. O skolinimosi kaštai nuo istorinių žemumų išaugo nei daug, nei mažai – beveik keturis kartus.
Štai šį birželį Lietuva dešimčiai metų pasiskolino 650 mln. Eur už 2,2%. Palyginti prieš dvejus metus, kai dar nebuvo nei pandemijos, nei karo, analogiška suma dešimčiai metų buvo pasiskolinta už 0,6% – už beveik keturis kartus mažesnes palūkanas, rodo FM skelbiami duomenys.
Indrė Genytė-Pikčienė, „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė, mano, kad ES vyriausybių reakcija į 2020 m. pandemiją ir pastarąjį infliacijos šuolį sukūrė precedentą, kuris dabar labai apsunkina jų manevro laisvę. Pandemijos akivaizdoje buvo nuspręsta kištis, gelbėti ir fiskaliniais instrumentais kovoti su išorinio šoko pasekmėmis, o tai yra labai rizikinga, nes išorinių šokų prognozuoti neįmanoma, sunku numatyti jų mastą ir įvertinti kainą, kai vyriausybių ištekliai riboti.
Ekonomistė pabrėžia, kad dabar tą ribotumą pajusime „kur kas skaudžiau“, nes karo paaštrintas importuotas infliacijos šokas jau smaugia ekonomikos augimą, o Europos centrinis bankas ėmėsi didinti palūkanas. Liepos 21 d. palūkanų normos pirmą kartą nuo 2011 m. padidintos 0,5% ir po 8 m. pertraukos euro zonoje greičiau, nei tikėtasi, užbaigta neigiamų palūkanų epocha.
Nors šiuo metu susiduriame su karu ir rekordiniu infliacijos šoku, o pagalbos laukiančios gyventojų ir verslininkų akys krypsta į valdžios iždą, vis dėlto šį šoką teks valdyti kitaip.
„Tvyrant tokiam neapibrėžtumui, karo kaimynystėje akivaizdoje Lietuvoje iždo pinigai turėtų būti naudojami itin taupiai, o antiinfliacinės pagalbos priemonės privalo būti labai taiklios, efektyvios ir koncentruotos į pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių apsaugą, ekonomikos plėtros potencialo palaikymą ir energetinę transformaciją“, – vardija I. Genytė-Pikčienė.
Dalia Grybauskaitė, buvusi Lietuvos prezidentė ir finansų ministrė, taip pat EK narė, atsakinga už biudžetą, dar birželį pareiškė, kad pasaulinė ekonomika pereina į recesiją ir po kelių mėnesių to, tikėtina, neišvengs Lietuva, todėl tam būtina rengtis.
Tarptautinės institucijos ir vietos ekonomistai jau kurį laiką pabrėžia, kad infliacijos padariniams švelninti skirtos priemonės turi būti pasirenkamos taip, jog parama būtų orientuota į labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes, t. y. skiriama taip, kad pasiektų ne kuo daugiau gyventojų, o būtent tuos, kuriems jos reikia. Tačiau premjerės įvardytas prioritetas kompensuoti energetinių kainų pabrangimą rodo, kad Vyriausybė nelinkusi „mesti pasirinkto kelio dėl takelio“, nes tai valdantiesiems kainuotų daug politinių taškų.
VŽ nuomone, net rinkimų akivaizdoje politikams atėjo metas slopinti dosnios, bet neatsakingos socialinės politikos saldžiabalsę, kitaip gresia sunkūs laikai šalies ekonomikai, vadinasi, ir gyventojams.
Tada jau tikrai negalėsime padėti net tiems, kurie yra labiausiai likimo nuskriausti. Taip, nepopuliaru. Taip, konservatoriams (į valdžia atėjusiems ir per pačią finansų krizę – 2008–2012 m.) vėl nepasisekė su politiniu ciklu, bet dėl tvarios ateities kito kelio neturime.
