Karas karu, o rusams gyvenimas neapkarto, pritilo tik muzika
Viena vertus, natūralu, esame pavargę nuo gerokai išaugusių informacijos kiekių dar nuo pandemijos laikų. Norime atokvėpio, o kartu ir pagaliau kiek laisvesnių atostogų be kaukių, kelionių suvaržymų, sukrečiančių žinių ir pan.
Laisvės ir atsipalaidavimo norisi, bet ar ne pernelyg drastiška kaina, kai civiliai žmonės ir toliau beprasmiškai žūsta Ukrainoje nuo žiaurios ir savo melą visur taškančios Rusijos.
Gal todėl taip nervina atostogų niuansai Turkijoje, kai vietos personalas viešbučiuose ir toliau uoliai lenkia galvas rusams, kai lipšniai, it perteklinis rytietiškas cukrus kalbino vos ne visus iš eilės turistus rusiškai.
Atrodo, karas karu, o gyvenimas prie Europą ir Aziją dalijančio Bosforo tęsiasi beveik be jokių pokyčių. Na taip, merkantili Turkija neprisijungė prie civilizuoto pasaulio sankcijų Rusijai, bet akis bado ir tai, kad, deja, tų sankcijų poveikis bent kol kas atrodo labai jau ribotas, o rusų gyvenimo jos nelabai ir paveikė.
Kasdien Turkijoje leidžiasi ir kyla dešimtys lėktuvų iš skirtingų Rusijos miestų, rusai ir toliau drąsiai matuojasi armani dior ir gucci Turkijos oro uostuose, o į lėktuvus keliauja su pilnutėliais krepšiais iš „Duty Free“ parduotuvių. Taip pat pilnais ir tų prekių, kurios visam pasauliui garsiai pasiskelbė, kad traukiasi iš agresorės Rusijos rinkos.
Pačioje Turkijoje rusai tiesiog tarpsta: jei viešbutyje bus vadinamasis auksinis klubas, kur svečiams siūlomos papildomos paslaugos ir privilegijos, tai net nereikia svarstyti, kokios tautybės gyventojai čia sudarys daugumą.
VŽ neseniai rašė, kad rusų meilė Turkijai pasireiškia ne tik apgultais šios šalies kurortais ir viešbučiais – pastaruosius kelerius metus ten jie aktyviai perka ir būstus. Maskvai pradėjus karą Ukrainoje, nekilnojamojo turto (NT) sandorių skaičius smarkiai išaugo, o Turkija, bandydama atvėsinti sektorių, kone dvigubai pakėlė minimalios išleidžiamos sumos kartelę. Turkijos statistikos instituto skelbtais duomenimis, vien per balandį rusai šalyje įsigijo per tūkstantį būstų ir tapo didžiausiais šio turto pirkėjais iš užsienio. „Reuters“ skelbia, kad situacija kartojosi ir gegužę. Anot NT kompanijų, turtingi rusai skuba apsipirkti Turkijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ieškodami finansinės užuovėjos po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o Vakarų valstybės šaliai ir jos piliečiams pritaikė daugybę sankcijų.
Sankcijos neveikia taip, kaip norėtų civilizuotas pasaulis ir kaip nusipelno tarptautines normas bei žmogiškumą pamynęs agresorius. Rusai ieško ir atranda landų, kaip įsigyti geidžiamas vakarietiškas prekes, o Kremlius netgi įteisino vadinamąjį paralelinį importą – leido įvežti prekes, apeinant gamintojų ir autorių teisių turėtojų draudimus. Rusai ir toliau intensyviai keliauja. Ir ne tik Turkijoje. Rusų neabejotinai galima sutikti ir Graikijoje, ir Ispanijoje, ir Italijoje, ir Vokietijoje, nors pastarosiose šalyse gal ir gerokai rečiau nei ankstesniais metais.
Todėl gal labai nenustebino pabandymai pasibelsti į turkų sąžinę, kai klausimai, ar jiems normalu kalbinti vos ne visus praeinančius turistus rusiškai, buvo palydimi tik gūžtelėju pečiais ir pasiteisinimu legendine fraze „Nothing personal, just business“. Arba pasvarstymais, kad nereikėtų maišyti politikos ir atostogų.
Tiesa, vienas skirtumas į akis tikrai krenta. Anksčiau rusai apie save visiems aplinkiniams pranešdavo garsiai, atvirai ir dažniausiai gana įžūliai, o dabar jie gerokai tylesni ir santūresni.
Beje, teko girdėti, kad ta tylos paralelė jaučiama ir Rusijos didmiesčiuose, kurie dabar neretai atrodo lyg filmas su pritildytu garsu: žmonės vaikšto, dirba, apsiperka, bet gyvenimas teka be įprasto taikos metu kasdienio šurmulio.
VŽ nuomone, akivaizdu, kad pasaulis prieš Rusiją ir jos oligarchus ėmėsi sankcijų, bet jos veikia per lėtai ir jų tikrai nepakanka. Juolab kad didžiosios politikos lyderiai vis tebekrūpčioja prieš agresyvųjį diktatorių Putiną ir mieliau jam tebeskambinėja, tebepuoselėdami naivias viltis, kad derybų menas čia gali pakeisti situaciją.
Panašu, kad pagal dabartinę įvykių eigą, realistiškiau ją apibūdino kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Rusijos prezidentą sustabdyti galima „tik mūšio lauke“ – Vakarų šalims siunčiant savo pajėgas į Ukrainą arba tiekiant adekvačią reikalingą, modernią ginkluotę.
