Siūlote algą vokelyje? Turbūt juokaujate
„Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“, – tikina pilietinės akcijos rengėjai. „Kurgi ne“, – atsainiai vypteli statistinės įmonės vadovas, tradiciškai vokeliais apdalydamas savo darbuotojus, nes skaidriai mokėti atlyginimų jis nė neketina.
„Kodėl turėčiau“, – tyliai sau mąsto jis: ir darbuotojams gerai, nes dabar gauna daugiau, nes nenuskaičiuojami mokesčiai, ir pačiai įmonei naudinga, nes produktą ar paslaugą galime parduoti pigiau negu konkurentai. Suprask, ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Jei vilkas yra mokesčių nemokantis verslininkas, tuomet jis galbūt ir sotus. Bet jei avimis jis laiko savo darbuotojus, tai jų sotumas tėra įsivaizduojamas ir laikinas. Tereikia tokiam darbuotojui, besitaikstančiam su vokeliu, susirgti, susilaukti šeimos pagausėjimo ar išeiti į pensiją, ir jis nemaloniai nustebs pamatęs, kokia vargana išmoka jam skirta valstybės. Ir gal tik tuomet susivoks, kad jo gerovei taip pat galioja principas – kiek moki, tiek ir gauni.
Ir nors šešėlis pamažu traukiasi ir mąžta, bet pernelyg lėtai. Ir priežastis slypi ne tik nesąžiningų verslininkų elgesyje, bet ir darbuotojų sąmoningume. Tiksliau – jo stokoje.
Prie „Baltosios bangos“ iniciatyvos, vienijančios skaidriai dirbančias įmones, prisijungę verslininkai stebisi, kodėl darbuotojai patys sutinka dirbti aukodami dalį savo socialinių garantijų ir nesibaimina gyventi šia diena. Kai kurie darbdaviai neslepia, kad dalis darbuotojų net sunkiai patiki, kad visas atlyginimas gali būti mokamas oficialiai, nes prieš tai vokeliai jiems būdavo įprastas dalykas kaip duona kasdienė.
Ir kol darbuotojai patys nepasakys, kad vokelius darbdaviai gali pasilaikyti sau, o jie dirbs tik ten, kur viskas vyksta skaidriai, tol šešėlis garantuotai niekur nesitrauks. O kad taip nutiktų, turi pasikeisti visa karta ar net kelios.
Andželika Rusteikienė, „Lietuvos Junior Achievement“ vadovė, teigia, kad jau dabar jaunoji karta verslą suvokia visiškai kitaip – jiems stereotipai, kad jeigu gali nemokėti mokesčių, tai ir nemokėk, yra svetimi.
„Lietuvos Junior Achievement“ tinklo mokyklose, kuriose vykdomos praktinio verslumo ugdymo programos, atliktas jaunimo požiūrio į verslumą ir verslą tyrimas atskleidė, kad Lietuvos vyresniųjų klasių moksleiviai verslą ir verslumą iš esmės vertina pozityviai: 3 iš 4 jaunuolių mano, kad verslas Lietuvoje suteikia naudą visuomenei kurdamas darbo vietas ir mokėdamas mokesčius.
„Panašu, kad ateityje Lietuva galės remtis jaunosios kartos indėliu į šalies ekonomikos plėtrą, nes mokiniai norėtų dirbti Lietuvoje, norėtų kurti savo verslą, norėtų prisiimti atsakomybę už komandą“, – yra sakiusi A. Rusteikienė.
Tačiau kad nesąžiningi verslininkai būtų atgrasyti nuo užmojų taupyti mokesčių sąskaita dabar, nelaukiant, kada verslo daugumą sudarys karta, nepripažįstanti „juodosios“ buhalterijos, turi pasistengti ir institucijos.
Sąžiningai veikiantys verslininkai pasigenda spaudimo tiems, kurie nemoka mokesčių. Ir nors kadaise buvusios populiarios „žiaurios akcijos“, mokesčių tikrintojai skalpavo jų nemokančius įmonių vadovus, jau yra praeitis, pasigendama valstybės principingumo, kuris skatintų visus be išimties laikytis įstatymo raidės.
VŽ nuomone, kol kas į nevykdančiuosius savo prievolių žiūrima pernelyg atlaidžiai. Tai pagrindžia ir skaičiai. Pavyzdžiui, kai kurios verslo įmonės finansinių ataskaitų neteikia metų metais – iš įrašų Juridinių asmenų registre, kurį administruoja Registrų centras (RC), matyti, kad esama bendrovių, kurios šio reikalavimo nevykdo dešimtmetį ir ilgiau.
RC skaičiavimais, finansines ataskaitas už 2020 m. pateikė beveik 105.000 juridinių asmenų iš 194.000 turėjusių tokią prievolę. Ataskaitas už 2019 m. pateikė 106.000 asmenų iš 190.000 privalėjusių tai padaryti. Ne vienus metus finansinių ataskaitų neteikiančios įmonės ne tik dirba lyg niekur nieko, bet dar ir dalyvauja viešuosiuose pirkimuose.
Apie tai, kodėl būtina mokėti mokesčius ir vykdyti kitas prievoles, bus diskutuojama ir šią savaitę vykstančiuose renginiuose „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“. Nežinia, kiek vandens nutekės, kol ne tik kiekvienam verslininkui, bet ir gyventojui šis šūkis taps aksioma, bet VŽ neabejoja, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks.
