S. Sierakowskis. Moralinis Vokietijos pacifizmo bankrotas
Abi šalys turi gilias karines tradicijas ir XX amžiuje kurį laiką buvo totalitarizmo imperijos. Jų keliai išsiskyrė nugalėjus Hitlerį, bet toliau driekėsi lygiagrečiai. Ypač, kol Vokietija atsižadėjo imperializmo ir įsitikinimo, kad vokiečiams istorijoje yra skirta „ypatinga misija“ (Sonderweg).
Šis įsitikinimas, kuris radosi iš imperinės Vokietijos pozicijos tarp autokratiškos Rusijos ir liberalių demokratiškų Vakarų, paskatino įvairiausių pavojingų ir neatsakingų užsienio politikos pozicijų nuo devynioliktojo amžiaus Drang nach Osten (veržimosi į Rytus) iki Mitteleuropa (Vokietijos lyderystės Vidurio Europoje) vizijos Hitleriui ieškant Lebensraum („gyvybinės erdvės“), o kancleriui Willy'iui Brandtui siekiant Ostpolitik (draugiškų santykių su Rytų Vokietija ir Sovietų Sąjunga atkūrimo). Įdomu, kad neretai šių karinių manipuliacijų centre atsidurdavo Ukraina.
Šiame kontekste apibrėžti pokarinę Vokietiją kaip pacifistinę, reiškia pasirinkti patį švelniausią terminą. Kiti Vokietijos užsienio politikos poziciją pavadintų ne militarizmo atsisakymu, o labiau jos verslo lyderių ir politikų godumu, oportunizmu ir cinizmu. Juk pagaliau tarp labiausiai nusiteikusių siųsti Ukrainai sunkiąją ginkluotę yra neva pacifistai žalieji.
Kodėl Vokietija negali elgtis su Ukraina taip, kaip su ja elgiasi kitos Vakarų Europos šalys? Atsisakymas siųsti ginklus į konflikto zoną sulygina agresorių su jo auka. Kelias savaites tai atsisakę pripažinti Vokietijos politikos formuotojai neleido kitoms NATO narėms siųsti ginklų į Ukrainą.
Kodėl iš Estijos ukrainiečiai gavo daugiau ginklų (iš viso už 240 mln. USD), nei iš Vokietijos (iš viso už 130 mln. USD) – šalies, kurios ekonomika yra 100 kartų didesnė? Netgi finansinės ir humanitarinės pagalbos požiūriu, Vokietijos parama buvo tikra gėda. Kas nutiko principui „daugiau niekada“?
Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo pareiškimai ir sprendimai nuo Rusijos pradėto karo pradžios buvo tiesiog keisti. Pavyzdžiui, pasigilinkime į šį Thomo C. Theinerio – Kyjive dirbančio kino prodiuserio ir buvusio Italijos kariuomenės karininko, kuris fiksavo Scholzo pareiškimus – sudarytą kompendiumą.
Vasario pabaigoje Scholzas nurodė Vokietijos gynybos pramonei jam pateikti turimų ginklų sąrašą, bet prieš jį nusiųsdamas Ukrainos ambasadoriui, išbraukė visus pagrindinius ginklus, kurių atsiųsti prašė Ukraina. Kai žiniasklaida sužinojo, koks buvo pirminis sąrašas, Scholzas teigė, kad pristatyti išbrauktus ginklus reikėtų daugiau laiko.
Gynybos ministerija šį pareiškimą paneigė, bet tada Scholzas rado naują pasiteisinimą – per turimą laiką negalima parengti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų naudoti šiuos ginklus. Tačiau Vokietijos gynybos ekspertai paneigė ir tai pastebėdami, kad ukrainiečiai gali nesunkiai įvaldyti šiuos ginklus per 2–3 savaites, kaip įvaldė australietiškus, kanadietiškus, amerikietiškus ir prancūziškus ginklus.
Tuomet Scholzas išsikasė dar gilesnę duobę pareikšdamas, kad ginklų perdavimui turi pritarti NATO. Kai NATO pareigūnai ir pačios Vokietijos generolai tai paneigė, Scholzas mėgino ginčytis teigdamas, kad jokia kita NATO ar ES šalis neteikia Ukrainai sunkiosios ginkluotės. Tai išgirdę JAV, Jungtinės Karalystės, Australijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Rumunijos, Turkijos, Italijos, Suomijos, Danijos, Rumunijos ir Nyderlandų pareigūnai pateikė sunkiosios ginkluotės, kurią jie teikia Ukrainai, sąrašus.
Kaip nurodo Theineris, tada Scholzas paskelbė skiriantis Ukrainai papildomos karinės įrangos už 2 mlrd. Eur, bet Vokietijos parlamentarai netrukus suprato, kad iš tiesų vyriausybė skiria tik vieną milijardą eurų ir tai įvyks tik po 2–3 mėnesių. Kai JAV, Prancūzija, Lenkija, Rumunija, Japonija, Jungtinė Karalystė ir Italija surengė jam akistatą, Scholzas vėl pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad Ukraina gali gauti 1 mlrd. Eur iškart ir užsisakyti viską, ko jei reikia iš turimos ginkluotės sąrašo. Tačiau Ukrainos ambasadorius atskleidė, kad Scholzas iš to sąrašo išbraukė viską, ko iš tiesų norėjo Ukraina. Scholzas įspėjo, kad šarvuočius Ukrainai teikiančios šalys rizikuoja sulaukti branduolinio Rusijos smūgio. Išsisukinėjimas tęsiasi.
Nei Scholzas, nei netgi jo kritikai Vokietijoje, atrodo, nesupranta, kokį poveikį toks neryžtingumas turi tokioms šalims kaip Lenkija ir Čekija, jau nekalbant apie Ukrainą. Mums Vidurio ir Rytų Europoje primenama, kad gyvename tarp dviejų valstybių, norinčių eiti savo unikaliu keliu. Tai nereiškia, kad šiandien Vokietija yra kuo nors panaši į Rusiją arba, kad Scholzas yra toks pats kaip V. Putinas. Problema susijusi su tuo, kad Vokietijos pacifizmas skatina militarizmą. Atsisakydama pasipriešinti agresoriui Vokietija demonstruoja pribloškiantį moralinį nejautrumą.
Pati Vokietija ritasi dar vieno istorinio pažeminimo link ir dėl to jai teks iššvaistyti daug metų (o gal net dešimtmečių) apsiprašinėjant ir stengiantis pasitaisyti. Bet niekas netikės, kad tai nuoširdu, ypač Rytų Europoje, kuri yra Vokietijos didžiausia ekonominė partnerė. Pagrindinis Lenkijos užsienio politikos principas yra vadinamoji Giedroyc'iaus doktrina – Lenkija nebus nepriklausoma, jei Ukraina nebus nepriklausoma. Šis principas buvo suformuluotas, kai pokarinė Lenkija atsisakė savo pačios imperinių iliuzijų ir susitaikė su rytinėmis sienomis be Vilniaus ir Lvivo.
Jei Vokietija nepradės elgtis taip kaip jos sąjungininkės, didžiulis politinis skilimas Europoje yra neišvengiamas. Ukrainiečiai praras bet kokį pasitikėjimą Vokietija, o likusi Vidurio ir Rytų Europa išmoks visada įtariai žiūrėti į Vokietijos motyvus, kad ir kas jai vadovautų.
Komentaro autorius – Slawomiras Sierakowskis, „Krytyka Polityczna“ judėjimo įkūrėjas ir Vokietijos užsienio santykių tarybos vyresnysis bendradarbis
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.
