N. L. Chruščiova. Putino totalitarizmo ištakos

Tais metais Vladimiras Putinas, kagėbistas, kuriam šiuo metu pavaldi KGB funkcijas perėmusi Federalinė saugumo tarnyba (FST), buvo paskirtas ministru pirmininku. Netrukus, kaip teigiama, jis savo buvusiems kolegoms FST pajuokavo: „Užduotis infiltruotis į aukščiausią valdžios lygmenį įvykdyta.“ Dėl to irgi turėjo pasigirsti pavojaus varpai, jau vien todėl, kad V. Putinas seniai žavėjosi Jurijumi Andropovu, buvusiu KGB vadovu, kuris dvejus ilgus metus geležiniu kumščiu valdė Sovietų Sąjungą.

Po ekonominės ir politinės suirutės posovietinį paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį žmonės troško stabilumo ir jo siekdami mielai sugrąžino KGB į aukščiausius valdžios ešelonus. Tai suteikė V. Putinui, kuris 2000-aisiais išrinktas prezidentu, progą įtvirtinti J. Andropovo stiliaus valdžią visoje Rusijos sistemoje, kurioje ne mažiausios svarbos buvo strateginiai ūkio sektoriai, tokie kaip nafta ir dujos.

Putinas jautė privačių magnatų, kurie chaotiškais B. Jelcino prezidentavimo metais įsitvirtino šiose pramonės šakose, keliamą grėsmę. Todėl jis atsakingais paskyrė vadinamuosius silovikus, kariuomenės ir saugumo tarnybų darbuotojus, tokius kaip buvę KGB agentai Igoris Sečinas ir Sergejus Čemezovas.

Kaip organizacijų, kurios terorizavo šalį valdant Josifui Stalinui ketvirtąjį ir penktąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais, įpėdiniams pavyko užsitikrinti valdžią XXI amžiuje? Galų gale, juk po Nikitos Chruščiovo 6-ajame dešimtmetyje vykdytos destalinizacijos ir Michailo Gorbačiovo perestroikos 9-ojo dešimtmečio pabaigoje KGB net ir patiems jos tarnautojams atrodė beišleidžianti paskutinį kvapą. Valdant M. Gorbačiovui, daugelis, įskaitant V. Putiną, atsistatydino, pamanę, kad saugumo tarnybos niekada nebeatsigaus.

Situacija pasikeitė subyrėjus Sovietų Sąjungai. Pasirodė, kad KGB buvo geriau pasiruošusi perėjimui į kapitalizmą negu bet kuri kita sovietinė institucija. Jos agentai buvo amoralūs, pragmatiški, turėjo reikiamų ryšių, jų netrikdė neįprastos darbo valandos ir jie buvo puikiai įvaldę savanaudiškas manipuliacijas.

Padėjo ir tai, kad valstybinės saugumo organizacijos taip ir nebuvo išformuotos. KGB ne tik pergyveno M. Gorbačiovą; savotiška jos versija, nors atšipintais dantimis ir pervadinta į FST, išliko ir valdant B. Jelcinui. Liberalių pažiūrų ar ne, Rusijos lyderiai visuomet kliaudavosi saugumo tarnybomis, norėdami išlaikyti valdžią. Valdant V. Putinui (o sovietiniais laikais – J. Andropovui) tiesiog skyrėsi pačių šių tarnybų atstovų turima galia.

Putinui atrodė, kad valstybės saugumo organų stiprinimas yra tarsi draudimas nuo tokių perversmų, kokie vyko 1991-aisiais, kai atėjo galas tam, ką jis vadina „istorine Rusija“.  Putinas itin didžiuojasi savo sukurtos politinės sistemos stabilumu, ir šiame procese jam, be abejonės, pasitarnavo aukštos energijos kainos ir palyginti kompetentingas kai kurių silovikų tvarkymasis.

Vis dėlto išlaikyti tokią sistemą yra visai kas kita, negu ją kurti. Putino požiūrį į jo kūrinio valdymą įkūnija pataisos, priimtos per suklastotą konstitucinį referendumą 2020-aisiais, kuriomis ne tik buvo suteikta teisinė galimybė jam vadovauti daugelį metų, bet ir apibūdintas idealus Rusijos pilietis: labiau už viską lojalus valstybei patriotas.

Šis požiūris atnešė ir pasikeitusį saugumo tarnybų vaidmenį valstybės aparate. Anksčiau Putinas klausydavo silovikų, tokių kaip I. Sečinas ir S. Čemezovas, ir netgi perleisdavo kritines funkcijas kolegoms. Dabar jis diktuoja politiką nepaisydamas alternatyvių nuomonių, įgyvendinimą paveda vyriausybės technokratams, kuriems vadovauja į robotą panašus premjeras Michailas Mišustinas. Kasdienė valdžia labiau nei kada nors anksčiau sutelkta saugumo organų, tokių kaip Federalinė švietimo ir mokslo priežiūros tarnyba (Rosobrnadzor), Federalinė įkalinimo įstaigų tarnyba ir Federalinė ryšių, informacijos technologijų ir masinės žiniasklaidos priežiūros tarnyba (Roskomnadzor), rankose.

Šie naujieji valstybės kontrolės aparato ramsčiai yra bejausmės institucijos, turinčios vienintelį tikslą: pašalinti iš politinės erdvės viską, kas eina prieš Kremlių (dabar tai suprantama kaip nusistatymas prieš rusus), ir nubausti tuos, kurie nedemonstruoja pakankamo „lojalumo“. Priešingai negu silovikai, šios tarnybos nepataria Putinui, kaip geriausia spręsti sunkumus, su kuriais susiduria Rusija, ir nepripažįsta tarptautinio dalyvavimo svarbos Rusijos vidaus vystymuisi. Jos tiesiog aklai siekia Putino tikslo bet kokia kaina užtikrinti visišką Rusijos kontrolę.

Įkalintasis advokatas, kovojantis su korupcija opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas mano, kad Kremliaus pagrindinis tikslas rengiant invaziją į Ukrainą buvo atitraukti rusų dėmesį nuo prastėjančio gyvenimo lygio ir suburti visus aplink vėliavą. Žvelgiant dar giliau, karas žymi galutinį išsiskyrimą su FST veikėjais, kurie įgijo galių pirmaisiais Putino valdymo metais, o Rusijos bevardžių saugumo technokratų – tikrųjų kagėbisto Putino įpėdinių – dominavimo patvirtinimas, žinoma, lieka svarbiausias; to reikalauja naujoji sistema.

Šiurpą keliantys šio pokyčio padariniai šiuo metu matomi visoje Rusijoje. Nuo tada, kai Putinas pradėjo savo „specialiąją karinę operaciją“ Ukrainoje, sulaikyta daugiau kaip 15.000 prieš karą protestavusių žmonių, įskaitant daugiau negu 400 nepilnamečių. Nepriklausomi žiniasklaidos šaltiniai užblokuoti arba uždaryti; užsienio žiniasklaidos atstovams neliko kito pasirinkimo, kaip tik išvykti iš šalies. Už pasidalijimą bet kokia žinia, kuri nukrypsta nuo oficialaus Gynybos ministerijos naratyvo, baudžiama iki 15 metų kalėjimo.

Tokioje visiškų represijų atmosferoje, kuri dabar prilyginama J. Stalino erai, rusai, kurie dar nepabėgo, nuolankiai paklūsta. Apie 80% rusų dabar teigia palaikantys „operaciją“ Ukrainoje. Tai nestebina. Rusiją vėl valdo beveidis budelis.

Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.