T. Petrikaitis. Naujasis paradoksas: Z karta – mažiau nuotolio, daugiau žmonių

Viename kabinete sėdi vadovas ir 23-ejų darbuotojas. Atrodo, kad jie netoli – tik per stalą. Tačiau tarp jų telpa visa Teams žinučių istorija, el. laiškų krūva, nutylėtų jausmų sluoksniai. Jaunas kolega taria: „Dirbu, darau, bet atrodo – lyg manęs čia nelabai reikia.“ Vadovas kilsteli antakį – „juk darbas padarytas“. Abu išeina manydami, kad kalbėjosi, bet iš tiesų niekas neklausė.

Tokioje pauzėje prapuola daugiau energijos nei nuotolinėje konferencijoje – nes ryšys dingsta tyliai, be garso efekto. Kaip koučingo praktikas girdžiu vadovus sakant: „Nežinau, ko jie nori.“ Z karta savo ruožtu dažnai nesugeba aiškiai pasakyti, ko iš tikrųjų laukia, arba tikisi ryšio, kurio pati nekuria. Vis dėlto jų lūkestis – būti matomiems ir išgirstiems – niekur nedingsta.