N. L. Chruščiova. Ką galvoja Putinas?
Kitas XX a. masinis žudikas Mao Zedongas garsiai pareiškė, kad politinė galia išauga iš ginklo vamzdžio – arba, kaip tuomet atrodė, branduolinės raketos. Mao reikalavo, jog mano prosenelis, sovietų lyderis Nikita Chruščiovas, aprūpintų Kiniją branduoliniais ginklais, kad Mao galėtų veiksmingai laikyti įkaitais savo užsienio ir vidaus priešininkus.
Tik panašus mąstymas gali paaiškinti Putino veiksmus Ukrainoje. Jis sako norįs „denacizuoti“ Ukrainą, tačiau šio teiginio beprasmiškumas turėtų būti akivaizdus jau vien todėl, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis yra žydas. Taigi koks Putino žaidimo galutinis tikslas? Gal jis nori nubausti NATO, sunaikindamas Ukrainos karinę infrastruktūrą? Ar jis tikisi įkurti marionetinę vyriausybę, pakeisdamas Zelenskį arba paversdamas jį Ukrainos Philippe'u Petainu, Prancūzijos kolaboracinės vyriausybės Antrojo pasaulinio karo metais lyderiu?
Atsakymas į šiuos klausimus gali būti „taip“. Tačiau tikroji Putino įsiveržimo į Ukrainą priežastis yra ne tokia pragmatiška ir dar labiau neramina. Panašu, kad Putinas pasidavė savo egoistinei manijai atkurti Rusijos, kaip didžiosios valstybės, turinčios savo aiškiai apibrėžtą įtakos sferą, statusą.
Putinas svajoja apie tokias konferencija kaip Jaltos ir Potsdamo, kur jis ir su kitų didžiųjų valstybių lyderiais, JAV prezidentu Joe Bidenu ir Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, dalytųsi pasaulį. Ten siekdamas sumažinti Vakarų ir drastiškai išplėsti Rusijos dominavimą jis tikriausiai suvienytų jėgas su savo naujuoju sąjungininku Xi.
Kaip rusų disidentas, rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženicynas, Putinas jau seniai išreiškė norą atkurti stačiatikių krikščionių karalystę Rusią – Rusijos civilizacijos pagrindą ir tai bando padaryti kurdamas „Rusų sąjungą“, apimančią Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ir etnines Rusijos teritorijas Kazachstane. Įsibėgėjus invazijai į Ukrainą, kitos buvusios sovietinės respublikos pradėjo nerimauti, tačiau, kaip Putinas patikino Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Alijevą, Rusija „neplanuoja atkurti imperijos buvusiose imperijos ribose“. Jis taip nerimaująs tik dėl slavų tautos, kuri nepagrįstai esanti „trečiųjų šalių (o ne jo) kontroliuojama“.
Nors Putinas bando įgyvendinti Solženicyno viziją, jo kariniai veiksmai nuo jos nukrypsta. Solženicynas, net ir būdamas nacionalistas, niekada neprarado pamatinės moralės. Nors jis ir troško atkurti istorinę Rusiją, neįmanoma įsivaizduoti, kad būtų pateisinęs ukrainiečių (ir rusų) skerdimą siekiant šio tikslo. O Putinas atvirkščiai – prisipažįsta mylintis Ukrainą ir įsako Rusijos pajėgoms bombarduoti jos miestus.
Putinas tikriausiai mano, jog jį palaikys Kinija. Tačiau nors jis pradėjo invaziją praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai Pekine sudarė kažką panašaus į aljanso susitarimą su Xi, Kinijos pareigūnų raginimai „susilaikyti“ nė iš tolo nepriminė palaikymo.
Atsižvelgiant į tai, kad mesdamas iššūkį JAV vadovaujamai tarptautinei tvarkai Putinas beveik visiškai priklauso nuo Kinijos paramos, meluodamas Xi jis neįgyja jokio politinio arba strateginio pranašumo. Tad štai kas kelia didelį nerimą: atrodo, kad Putinas nebegali tinkamai įvertinti visų savo veiksmų pavojų, galimybių ir padarinių, nors tokiais vertinimais priimdamas sprendimus turėtų vadovautis kiekvienas lyderis. Rusija toli gražu nėra lygiavertė partnerė, o dabar gali tapti savotiška Kinijos vasaline valstybe.
Invazija į Ukrainą atstūmė ir kitus Putino sąjungininkus bei rėmėjus. Kai kurie ištikimiausi jo pasekėjai Vakaruose, nuo Čekijos prezidento Milošo Zemano iki Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, pasmerkė jo veiksmus. Bet, ko gero, daug svarbesnis dalykas yra tas, kad Putino beprotiški kliedesiai atstūmė rusus. Barbariškai užpuolęs Ukrainą jis paaukojo dešimtmečius trukusį socialinį ir ekonominį vystymąsi ir sugriovė rusų ateities viltis. Dabar Rusija dar dešimtmečius bus pasaulinio atstumtoji.
Kai norėdama sužinoti, kas vyksta, paskambinau draugui į Kijevą, jis man pasakė, kad veikia slėptuvės nuo bombų, žmonės slepiasi net metro stotyse. „Labai primena Antrąjį pasaulinį karą“, – pašmaikštavo jis, o tada pabrėžė, kaip nuostabu, kad „žmogus, kuris tiek daug kalba apie žalą, kurią gali padaryti karas, sukeltų karą prieš brolišką tautą“. Ir tada jis mano klausimą grąžino man: „Tu man pasakyk, kas vyksta. Juk jūs, rusai, vis balsavote už šį fašistą.“
Nors suprantama, kad gali taip atrodyti, tai ne visai tiesa. Rusai iš pradžių išrinko Putiną, bet pastaraisiais metais jie tik pasidavė jo valdžiai, nes mūsų balsai nebėra svarbūs. Taip pat teiginys, kad 73% rusų palaiko Putino veiksmus Ukrainoje, yra gryna propaganda. Tūkstančiai žmonių, nepaisydami sulaikymų ir policijos žiaurumo, renkasi Rusijos miestuose ir sako „ne karui“. Panašu, kad šį kartą rusai tyliai nepasiduos. Artimiausiomis dienomis ir savaitėmis pasaulis gali tikėtis daug daugiau signalų, kad rusai nenori šio karo.
Stalinizmas nemirė, kol nenumirė Stalinas. Tas pats buvo ir su maoizmu. Ar taip bus ir su putinizmu?
Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.
