D. Misiūnas. Nebaigtos reformos grimasos: daugiau viešųjų ryšių ir mažiau nacionalinio saugumo
Stebėdami susidariusią krizę matome, kad nei vadovybė, nei valdyba akcininko reikalavimo laikytis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nevertino rimtai, prioritetą teikdami komercijai. Valdyba nesiėmė tinkamos atsakomybės patikėdama su akcininku susijusius ir su didele rizika susijusius klausimus spręsti CEO. Beje, ne tik LTG, bet ir kitose valstybės valdomose įmonėse (VVĮ) yra gana įprasta, kad CEO savo rankose turi visą iniciatyvą, sukurdamas valdybai „komfortą“, jog viskuo bus pasirūpinta. Visgi, su nacionaliniu saugumu susijusią temą palikti neformaliam CEO derinimui su ministrais nėra gera praktika, ypač turint galvoje, kad valdyboje dirba ir akcininko atstovas.
Mano nuomone, tiek ši LTG istorija, tiek ankstesni kitų įmonių pavyzdžiai rodo, kad VVĮ reforma, nors ir pradėta prieš 10 metų, dar nėra baigta.
Pirma, vis dar nėra aiškios akcininko lūkesčių įgyvendinimo sistemos ir procesas, kaip akcininkas dalyvauja įmonės valdyme. Dabartinė praktika labiau panaši į įmonių pastangas „apsiginti“ nuo akcininko, t. y. valstybės. Tai galėjo būti pagrįsta prieš 10 ar 15 metų, kai politikų interesuose dominavo korupcija ir savų įdarbinimas, tačiau šiandien tokia praktika neatitinka valstybės interesų. Pradedant nuo elementarios grąžos užtikrinimo ir baigiant nacionaliniu saugumu.
Antra, nors dažnai VVĮ viešųjų ryšių pagalba rinkoje yra pozicionuojamos kaip grynai komercinis verslas, nereiktų pamiršti, kad būtent valstybės suteikti įgaliojimai (ir įpareigojimai) yra pagrindinis šių įmonių finansinio pajėgumo šaltinis. Tarptautinė plėtra, rinkodara, PR’as ir panašūs „hobiai“ neturėtų nutraukti dėmesio nuo svarbiausio prioriteto – valdyti kaštus, kad būtų pasiūlyta geriausia paslaugos kaina Lietuvos vartotojams.
Trečia, kaip tai iliustravo baltarusiškų trąšų gabenimo skandalas, valdybų vaidmuo yra per menkas, dažnai simbolinis „dėl gražaus vaizdo“. Ministerijų atstovams šis darbas – kaip penkta koja, o nepriklausomiems nariams – labiau CV papuošimas. Ministerijoms valdybose dažniausiai atstovauja tie, kurie ir taip turi krūvą darbų. Tikėtis, kad su tokiu krūviu ir be papildomo atlygio už darbą valdyboje šie žmonės kokybiškai atstovaus akcininkui, yra naivu. Menkas nepriklausomų narių atlygis neskatina gilintis į įmonės reikalus, todėl dažnai valdybos darbo organizavimo iniciatyva atiduodama CEO.
O koks sprendimas? Stebuklingo recepto nėra, o ir nereikia. Tiesiog logika, paremta geriausia praktika, ir kokybiškas įgyvendinimas. Tai, ką esu jau siūlęs:
Peržiūrėti portfelį – kiek ir kokių VVĮ iš tiesų būtina pasilikti valstybės rankose. Per pastarąjį dešimtmetį VVĮ skaičius ženkliai sumažėjo, tačiau vis dar yra nemažai veiklų, kurios gali būti perduotos rinkai. Pavyzdžiui, geležinkelių infrastruktūros kontrolė yra svarbi valstybei, bet ne krovinių, keleivių vežimas ar lokomotyvų remontas.
Sukoncentruoti valdymą vienoje ministerijoje ar agentūroje, kuriai tai būtų pagrindinis ir svarbiausias darbas. Šioje įstaigoje dirbtų profesionalūs akcininko atstovai valdybose, ji atrinkinėtų nepriklausomus valdybų narius ir vertintų valdybų darbą. Paprastai kalbant, valstybei reikia realiai veikiančios šeimininko funkcijos.
Kelti aiškesnius tikslus įmonėms ir griežčiau žiūrėti į jų vykdymą. Šiuo metu nemaža dalis VVĮ nevykdo valstybės keliamų turto grąžos tikslų, tačiau beveik visų VVĮ vadovai gauna nuo rezultatų priklausančią kintamą atlygio dalį ar priedus. Taigi vadovai nėra vertinami pagal valstybės keliamus tikslus.
Papildomai pridėčiau ir dar vieną – vadovų rotaciją, kuri neleistų „įsipatoginti“ ir nuolat palaikytų ambiciją efektyvumui, o gerosios patirtys taip keliautų tarp įmonių. Priklausomai nuo įmonės situacijos, rotacija sudarytų galimybę parinkti konkrečiam etapui tinkamiausią vadovą. Vadovams, savo ruožtu, rotacija leistų plėsti savo patirtį ir didinti kuriamą vertę, kartu išlaikant poziciją darbo rinkoje.
Komentaro autorius - Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius
