Kapitalo poreikis brangins pinigus

Infliacija euro zonoje gruodį pasiekė 5%, užfiksuodama naują rekordą. Lietuvoje gruodį ji pakilo iki 10,7%, nuo 9,3% lapkritį, ir rudens mėnesiais buvo aukščiausia Europos Sąjungos šalyse, tačiau gruodį mus aplenkė estai.  

Praėjusią savaitę paskelbta euro zonos didžiųjų ekonomikų infliacija. Vokietijoje vartotojų kainos gruodį, lyginant su 2020 m. gruodžiu, pamažėjo pirmą kartą per šešis mėnesius, tačiau išlieka gerokai aukštesnės nei Europos centrinio banko (ECB) tikslinė 2% infliacija.

Metinė infliacija Vokietijoje gruodį augo 5,7%, palyginti lapkritį vartotojų kainos didžiausioje euro zonos ekonomikoje išaugo 6%, sausio 6 d. pranešė Vokietijos federalinis statistikos biuras.

Francois Villeroy de Galhau, Prancūzijos banko valdytojas ir ECB valdančiosios tarybos narys, šią savaitę pareiškė, kad kainos šalyje ir euro zonoje yra „arti piko“.

Komentuodamas naujausias ECB prognozes Gediminas Šimkus, Lietuvos banko valdybos pirmininkas ir ECB valdančiosios tarybos narys, teigė, kad svarbus pokytis yra euro zonos infliacijos prognozė, kuri 2022 m. padidinta iki 3,2%, arba 1,5 proc. punkto.

 „Bet vidutiniu laikotarpiu infliacija išliks žemiau nei tikslinė 2%“, – kartoja jis.  

Tiesa, pašnekovas neatmeta, kad besiformuojanti aplinkybių visuma gali nulemti, kad infliacija euro zonoje bus didesnė, tačiau dėl pačios krypties – kad ji ilgainiui mažės – centrinio banko vadovas neabejoja.

Tuo tarpu infliacija JAV lapkritį pasiekė 6,8% ir buvo didžiausia nuo 1982 m. JAV pinigų politikos sprendimų priėmėjai jau kalba, kad palūkanas ims kelti pavasarį. 

„Tam, kad geriau kontroliuotume infliaciją, JAV federalinis rezervų bankas (FED) galėtų padidinti palūkanų normas jau šį kovą“, – sako Jamesas Bullardas, FED‘o Sent Luiso banko prezidentas, jį cituoja „Bloomberg“

Rinkos skaičiuoja, kad FED šiemet gali padidinti palūkanas tris kartus, ir dar tiek pat 2023 m.

Tiesa, Europoje šiuo klausimu kol kas naujienų negirdėti: nei ECB atstovai, nei ekonomistai palūkanų augimo didėjimo tikimybę euro zonoje 2022 m. įvardija kaip menką.

ECB nuomonę pakeistų, jeigu imtų sparčiau augti atlyginimai, kurie per padidėjusias paslaugų kainas atsispindėtų išaugusioje euro zonos infliacijoje. Taip galėtų atsitikti, jeigu šiuo metu su darbdaviais besiderančios profsąjungos didžiosiose euro zonos valstybėse išsiderėtų atlyginimų pakėlimus.  

Pasikeitusi pinigų politikos sprendimų priėmėjų retorika verčia galvoti apie tai, kad neigiamų arba itin žemų palūkanų epocha baigiasi.

Nors šiuo metu kapitalo netrūksta – gyventojai turi prikaupę indėlių, kuriuos galėtų panaudoti juodai dienai, be to, pusamžė pasaulinė darbo jėga turi nemažai santaupų, kurias galėtų įdarbinti. Žemos ilgalaikės palūkanų normos ir brangūs aktyvai rodo, kad trūksta atsiperkančių būdų, kaip tas santaupas panaudoti.

Naujas verslas dažnai būna paremtas idėjomis, ir jam daug kapitalo nereikia. Gali būti sunku įsivaizduoti, kad tokia situacija štai ims ir pasibaigs. Vis dėlto ilgainiui kapitalo pasiūla sumažės, o paklausa didės, keldama pinigų kainą. Tai lems trys priežastys: ekonominis populizmas, trumpesnės tiekimo grandinės ir perėjimas prie kitų energijos rūšių.

Augant pinigų kainai, šalių vyriausybėms reikės vis daugiau pinigų socialinės nelygybės klausimams spręsti, tad fiskalinės drausmės klausimai gali būti nustumti į užribį.

„The Economist“ prognozuoja, kad pasaulinės tiekimo grandinės kažkiek sutrumpės. Iš dalies taip bus stengiamasi išvengti trikdžių, kurie darė įtaką gamybiniams pajėgumams 2021 m. O net ir nedideliems gamybos perkėlimo arčiau užsakovo sumanymams reikia daugiau kapitalo.  

Trečia priežastis, dėl kurios reikia tikėtis kapitalo stygiaus, yra klimato kaita. Perėjimas prie žalesnės energijos iš esmės yra kapitalo išlaidų klausimas. Bet kokie rimti bandymai sustabdyti temperatūros kilimą pasaulyje reikalauja atsisakyti objektų, kuriais grindžiama daug anglies dioksido išskirianti ekonomika, – naftos gręžimo bokštų, anglimi kūrenamų jėgainių, degalinių – ir statyti naują infrastruktūrą, paremtą elektromobiliais, vėjo ir saulės jėgainėmis, energijos kaupimu akumuliatoriuose. Šiems objektams sukurti reikia daug kapitalo.

Pasak „The Economist“, nė viena iš šių trijų tendencijų per vienus kalendorinius metus neišryškės visiškai. Ironiška, bet 2022-ieji gali netgi pateikti įrodymų, paneigiančių teiginį, kad kapitalo ims stigti. Vis dėlto šiandienė kapitalo gausa nesitęs amžinai – kai kurios prognozės beveik garantuotai išsipildys.

Valdemaras Katkus, finansų analitikas, išlieka skeptiškas dėl drastiško palūkanų normų, kurios šiuo metu yra neigiamos, euro zonoje pakėlimo artimiausiais metais. Pasak jo, nuo turizmo, taip pat madų industrijos priklausoma Pietų Europa tebepatiria gilų nuosmukį – palūkanos yra derinamos pagal juos: jiems visą laiką reikalingos žemos palūkanos, nes kitaip jie negali pasiskolinti.

VŽ nuomone, kartu sudėjus pesimistines ir nuosaikesnes prognozes dėl infliacijos ateities ir jos sąlygojamos pinigų kainos, galima būtų rinktis viduriuką. Tačiau vargu ar derėtų puoselėti iliuzijas, kad dar gana ilgai turėsime žemas, juolab neigiamas, palūkanas. Pažvelgus į minėto savaitraščio išvardytas priežastis, dėl kurių didės kapitalo poreikis, aiškėja, kad pigių pinigų saulėlydis nenumaldomai artėja.