A. F. Rasmussenas. NATO negali nusileisti dėl Rusijos

Jeigu NATO sąjungininkės palaikys Rusijos paskutinius pasiūlymus dėl naujų saugumo santykių Europoje, jos tiesiogiai padės jam dar labiau priartėti prie savo tikslo – suteikti Rusijai galimybę kontroliuoti saugumą Vidurio ir Rytų Europoje. 

Atsižvelgusi į naujuosius Rusijos pasiūlymus, NATO turėtų kreiptis į Rusiją ir prašyti sutikimo dislokuoti karines pajėgas Vidurio ir Rytų Europoje, susilaikyti nuo „bet kokios karinės veiklos“ Rytų Europoje, Pietų Kaukaze ir Vidurio Azijoje, taip pat nutraukti NATO pratybas šalia Rusijos. Susitarime taip pat reikalaujama raštiškos garantijos, kad Ukrainai nebus siūloma tapti NATO nare, o sutarties su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis projekte šaliai draudžiama siųsti karinius laivus ir orlaivius į „sritis, iš kurių jie galėtų atakuoti taikinius kitos sutarties šalies teritorijoje“, pavyzdžiui, į Baltijos šalis ir Juodąją jūrą.

Tokios sąlygos negali būti vertinamos kaip rimtas taikos norinčio žmogaus pasiūlymas.

Rusija jau bandė griebtis tokių priemonių ir anksčiau. 2009 m. lapkritį NATO atmetė Rusijos pasiūlytą Europos saugumo sutarties projektą, nes NATO ir Rusijos santykiai buvo pakankamai aptarti ir sureguliuoti 1997 m. steigiamajame akte dėl abipusių santykių, 1999 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Europos saugumo chartijoje ir 2002 m. Romos deklaracijoje (pastarojoje labai pasistengta patenkinti Rusijos reikalavimus ir paskatinti dialogą, įsteigiant NATO ir Rusijos tarybą). 

V. Putinas meistriškai geba įžiebti krizes vien tam, kad vėliau jas slopintų, kaip ugniagesys, bandantis užgesinti savo paties sukeltą gaisrą, o, grasindamas įsiveržti į Ukrainą, jis įvertino tai, kad JAV ir kitos Vakarų valstybės gali pradėti tiesiogines derybas su Kremliumi (galimai dėl sąjungininkių Rytų Europoje ir Baltijos šalyse), mainais už taiką siūlydamos nuolaidas ir leisdamos jam išlaikyti įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse.

V. Putinas gerai lošia su jam tekusiomis prastomis kortomis, tačiau tokia taktika bus veiksminga tik tada, jeigu nusileisime. Atėjo laikas NATO pasipriešinti V. Putino provokacijoms.

JAV arba NATO neturėtų jokiomis aplinkybėmis įsipareigoti dėl realios arba de facto būsimos plėtros. Rusija jau pasirašė 1999 m. ESBO chartiją, kuria suteikia „kiekvienai dalyvaujančiai valstybei, jai vystantis, prigimtinę teisę laisvai pasirinkti arba keisti saugumo susitarimus, įskaitant sutartis su aljansais“.

Tai taip pat reiškia, kad turėtume nutraukti V. Putino de facto veto dėl Ukrainos ir Gruzijos siekių Europoje ir Atlanto vandenyne, kurį jis pasiekė kurstydamas žemo lygmens konfliktus šiose valstybėse, kuriuos jis stiprina arba slopina taip, kaip paranku jo tikslams. 

2008-aisiais pažadėjome vietas prie NATO stalo ir Gruzijai, ir Ukrainai. Atėjo laikas paskelbti savo pažado įgyvendinimo planą. Prireikus galime tai padaryti su išlyga, kad NATO 5 straipsnis bus taikomas tik Kijevo ir Tbilisio kontroliuojamai teritorijai, tačiau NATO negali vykdyti atvirų durų politikos dėl plėtros, kuria V. Putinui ir toliau leidžiama dirbti durininku.  

Ar V. Putinas veršis į Ukrainą? Atsakymą težino tik jis. Tačiau jeigu jis tai padarys, mes privalome siųsti Ukrainai reikšmingą karinę pagalbą ir įvesti ekonominių sankcijų, kurios parklupdytų Rusijos ekonomiką, įskaitant dujotiekio „Nord Stream 2“ uždarymą. 

Mūšiuose užgrūdinti ukrainiečiai nori kovoti už laisvę, kurią didžioji dalis Europos vertina kaip savaime suprantamą dalyką. Mes, gyvenantys laisvame pasaulyje, turėtume suprasti, kad jie kovoja ir už mūsų laisvę. Istorija rodo, kad agresoriai linkę veržtis ir į tolimesnes teritorijas.

NATO yra dėl taikos sukurtas aljansas. Ši organizacija nori tik taikaus bendradarbiavimo su Rusija ir stengiasi Maskvą įtraukti į diskusijas apie Europos saugumo architektūrą. Vis dėlto dėl V. Putino elgesio bendradarbiauti sudėtinga.

Net tada, kai 2014-aisiais Rusija sulaužė taisyklėmis paremtą tarptautinę tvarką, vis tiek siekėme dialogo. Dialogas yra svarbus, tačiau turi vykti mūsų sąlygomis, pripažįstant, kad nesiderėsime spaudžiami grasinimu ir eskalavimu.

NATO negali derėtis, kai laikomas įremtas šautuvas. Jeigu nusileisime dabar, signalą garsiai ir aiškiai išgirs ne tik mumis besikliaujančios demokratinės valstybės, bet ir autokratai, kurie aprauda mūsų laisvę ir jos bijo.

 Komentaro autorius - Andersas Foghas Rasmussenas, buvęs NATO generalinis sekretorius

Šaltinis: „Politico“