M. Nagevičius. Ko mūsų politikai galėtų pasimokyti iš Antano Smetonos
Deja, praėjus 85 metams situacija yra priešinga. Lietuvos politikus reikia įtikinėti, kad nacionalinis interesas turi būti ne naftos produktų ar palmių aliejaus importas, o vietiniai atsinaujinančios energijos ištekliai. Būtent didesnis vietinių žaliavų panaudojimas leistų nušauti net tris zuikius vienu metu – padidintų Lietuvos energetinės nepriklausomybės lygį, leistų savais energetiniais ištekliais mažinti šiltnamio dujų išmetimą bei skatintų vietinę pramonę ir žemės ūkį.
Dar 2010 metais patvirtinusi Atsinaujinančių energijos išteklių direktyvą Lietuva įsipareigojo per dešimt metų transporto sektoriuje pasiekti 10% atsinaujinančių išteklių dalį. Tuo metu politikai užtikrintai kalbėjo, kad turime daug laiko ir šį tikslą nesunkiai pasieksime. Bet metai bėgo, netikėtai atėjo 2020-ieji ir paaiškėjo, kad per šį laiką Lietuvą pasiekė vos 5,5% dalį – arba vos pusę tiek, kiek buvome įsipareigoję.
Galime liūdnai konstatuoti, kad Lietuva yra viena iš prasčiausiai minėtos direktyvos įsipareigojimus vykdanti valstybė – mažesnę atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporte pasiekė tik Kipras.
Kol Lietuvos politikai nenori pripažinti nepatogios tiesos, ją mums primena įtakingos tarptautinės organizacijos. Lietuvoje viešėjęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos generalinis sekretorius Mathias Cormannas aiškiai pasakė, kad 40% taršos sukuriantis Lietuvos transporto sektorius turi diegti pažangias technologijas, o kovai su tarša turi būti skiriama 3% bendrojo vidaus produkto.
Kodėl atsidūrėme ES šalių „uodegoje“?
Pirmiausia, Lietuva tik šiemet realiai pradėjo skatinti elektromobilių plėtrą. Tik šiemet priimtas Alternatyvių degalų įstatymas, numatantis biodujų skatinimą transporte nuo 2022 metų. Taigi, galėsim pasekti tokių šalių kaip Švedija pavyzdžiu ir biodujas naudoti viešajame transporte.
Antra, pasiekti direktyvos tikslus galėjome įmaišydami biodegalus į benziną ir dyzeliną. Nors įstatymai numato privalomą biodegalų įmaišymą, tačiau ir šioje vietoje padaryta spragų. Priimti poįstatyminiai teisės aktai, kurie degalų pardavėjams leido nesilaikyti įstatymo ir vietoje degalų su biopriedais į rinką patiekti grynų naftos degalų.
Pavyzdžiui, priimtas trijų ministrų įsakymas numatė, kad žiemos laikotarpiu galima pardavinėti dyzeliną be biodegalų dalies. Tam pasitelktas iš piršto laužtas argumentas, kad neva biodegalai itin žemoje temperatūroje gali stingti ir automobiliai neužsives. Šis teisės aktas priimtas neatlikus praktinių tyrimų, neįvertinus, kad lietuvišką biodyzeliną sėkmingai naudoja atšiauresnėmis žiemos sąlygomis pasižyminčių Švedijos ir Norvegijos vairuotojai. Tik praėjusiais metais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gavęs Seimo nario Simono Gentvilo kreipimąsi, įpareigojo biodegalus naudoti visus metus.
Panaši situacija ir su valstybės degalų atsargomis. Poįstatyminis teisės aktas leido „apeiti“ įstatymą ir iš valstybės rezervo pardavinėti grynus naftos degalus be biodalies. Taip į rinką patenka dideli kiekiai mineralinių degalų, o pildami kurą degalinėje šio fakto vartotojai net nežino. Vėlgi, šią situaciją po Seimo nario Luko Savicko kreipimosi spręs Teismas ir greičiausiai teisinė painiava pagaliau bus išspręsta.
Galiausiai, vietinius biodegalus gali nukonkuruoti iš Pietryčių Azijos atvežamas palmių aliejaus produktas (PFAD). Nors palmių aliejų ir PFAD biodegaluose riboja daugiau nei pusė ES valstybių, Lietuvoje yra siūlymų PFAD nelaikyti pirmos kartos biodegalais.
Jei taip atsitiks, bus sumažinta viršutinė pirmos biodegalų kartos naudojimo riba transporto sektoriuje, o vietoje vietinių biodegalų rinkoje pranašumą įgaus importinis produktas, dėl kurio gamybos išnaikinami dideli atogrąžų miškų plotai. Užuot skatinę Lietuvos grūdų perdirbimo pramonę ir žemės ūkį, paremsime Indonezijos bei Malaizijos palmių aliejaus latifundininkus.
Gresia baudos
Jei Lietuvos transporto energetikos politikos formuotojams nerūpi vietos ekonomikos skatinimas, gal jiems šaltas dušas bus Europos Komisijos skiriamos finansinės baudos už direktyvos nevykdymą?
Direktyvos įsipareigojimų neįvykdymas yra rimta priežastis Europos Komisijai pradėti teisinę (infridgement) procedūrą – baudos gali siekti ir milijonus eurų.
Realesnė kitokio tipo sankcija – iš direktyvos įsipareigojimą su perviršiu įvykdančios šalies išsipirkti statistinę kvotą. Tai būtų apmaudu, nes tuomet Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, kurie galėtų būti skirti atsinaujinančios energetikos plėtrai, atitektų tokioms šalims kaip Švedija ar Suomija.
Apibendrinant, Lietuvos politikams palinkėčiau pasimokyti iš A. Smetonos sveiko ekonominio nacionalizmo. Lietuvos verslas su politikais turėtų sėdėti vienoje stalo pusėje, ieškant būdų kurti pridėtinę vertę Lietuvoje, o ne teisybės ieškoti teismuose.
Komentaro autorius — Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas
