Su inovatorių karūna – cenzūros link
Žurnalistų bendruomenę praėjusią savaitę sukrėtė istorija, kai teisybės ieškoti bandęs kolega Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) sprendimu liko kaltas dėl to, kad vykdė savo pareigas informuoti visuomenę apie tai, ką ji turi teisę žinoti. Šiuo atveju – apie viešuosius finansus ir įtarimus, kad savivaldybės įmonė juos leido galbūt neskaidriai.
LVAT teisėjai Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas ir Dalia Višinskienė trečiadienį paskelbė verdiktą, kad uostamiesčio naujienų portalas „Atvira Klaipėda“, paviešindamas informaciją apie vienoje savivaldybės valdomų įmonių galimus neskaidrius viešuosius pirkimus ir atskleisdamas vienos įmonės akcininko pavardę bei jo giminystės ryšius, pažeidė BDAR.
Anksčiau tokį sprendimą priėmė Vilniaus apygardos administracinis teismas. Į teismines instancijas portalo redaktorius Martynas Vainorius kreipėsi po to, kai BDAR pažeidimu jį apkaltino Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
Kuo gi „nusikalto“ M. Vainorius? Atliko profesinę ir pilietinę pareigą – pranešė apie Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės „Gatvių apšvietimas“ viešuosius pirkimus.
Ir minėta tarnyba, ir teismai nusprendė, kad negalima straipsnyje apie savivaldybės bendrovės viešuosius pirkimus nurodyti pirkimų dalyvės savininko tapatybės ir jo giminystės ryšių su savivaldybės įmonės darbuotoja. Publikacijoje portalas atskleidė, jog viešąjį pirkimą dėl šviestuvų atramų laimėjusios įmonės vienintelis akcininkas yra „Gatvių apšvietimo“ buvusios finansininkės sūnus. Sutartį dėl šio pirkimo Viešųjų pirkimų tarnyba rekomendavo nutraukti dėl pažeisto skaidrumo principo.
Situacija absurdiška: giminystės ryšiai yra, nepotizmas – kaip ant delno, pirkimų skaidrumo principas pažeistas, tačiau kalbėti viešai apie tai nedrįskite. Minėtos giminės personos skubiai apskundė žurnalistą etikos (kokios?) prievaizdams, šie nusprendė užčiaupti žurnalistą. Teismai visa tai palaimino.
„Sveiki atvykę į naują realybę – trečiadienį LVAT kolegija, kurią sudarė teisėjai Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas ir Dalia Višinskienė, neskundžiamu sprendimu patvirtino, kad atskleisdami faktą, jog buvusios „Gatvių apšvietimo“ vyr. finansininkės sūnaus valdoma įmonė buvo tapusi dažniausia konkursų laimėtoja, padarėme pažeidimą, nes tai laikoma pertekline informacija, kurios visuomenei nevalia žinoti“, – ketvirtadienį paskelbtame „Nekrologe „Atvirai Klaipėdai“ rašė M. Vainorius.
Baisu, jei ta naujoji realybė Lietuvoje taps norma. Neskaidrius asmeninius ryšius turinčius asmenis, neteisėtai besigviešiančius valstybės, t. y. mokesčių mokėtojų, pinigus, gins BDAR, teismai, nežinia, dar kokios etikos tarnybos. Po „privatumo“ grifu galės slėptis nelegalių statybų atlikėjai ir leidimus jiems išdavę valdininkai, europinės paramos „įsisavintojai“ etc.
O politikai gal dar ir suskubs surašyti daugiau įstatymų, kad nutolintų žiniasklaidą nuo tamsių reikalų reikaliukų.
Juolab kad tokių ar panašių mėginimų per trisdešimt Nepriklausomybės metų buvo ne vienas – kai žurnalistams tekdavo gintis teismuose dėl savo teisės informuoti visuomenę arba vėl ir vėl kovoti už tokią teisę.
Atrodo, kad dabar vėl mėginama visus nublokšti į sovietinės cenzūros laikus.
Dar vienas absurdo elementas šioje istorijoje yra tas, kad valstybė su fanfaromis žengia į atvirų duomenų erą – kai detalės apie įmones, jų vadovus ir valdytojus bus prieinamos kiekvienam. Tačiau ir dabar bet kuris gyventojas gali nukeliauti į Registrų centro (RC) duomenų bazę ir nusipirkti ten esančius juridinių asmenų dokumentus. Kad ir, pavyzdžiui, bet kurio UAB akcininkų sąrašą. Taigi, perskaitę „Atviros Klaipėdos“ istoriją apie galimą nepotizmą, jos dalyvius gali išsiaiškinti kiekvienas, nes tai – vieši duomenys. Jonas, Petras ir Antanas sužinoti akcininko pavardę gali, bet, teisėjų nuomone, žiniasklaida paskelbti – ne.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė nevengia pasirodyti visuose pranešimuose spaudai apie kiekvieną viešai atvertą naują RC duomenų katalogą ir nubrėžti „Lietuva 2.0“ kelrodę žvaigždę.
„Lengvai ir nemokamai pasiekiami valstybės ir savivaldybių institucijų sukaupti duomenys ir galimybė juos įdarbinti kuriant naujas inovatyvias paslaugas ar produktus yra modernios ir pažangios valstybės bei visuomenės pagrindas“, – saldžiai suokia A. Armonaitė.
Ministre, ar nebus taip, kad tokius duomenis panaudojusiems startuoliams vėliau teks aiškintis teismuose dėl BDAR pažeidimų, jei savo platformose sudėlios bendrovių akcininkų sąrašus? Ribodami teisę žinoti tikimės užsidėti inovatorių karūną?
„Šiuo ir vėlesniais administracinių teismų sprendimais, mūsų nuomone, iš esmės keičiamos demokratijos normos, visuomenės teisės į informaciją ir žurnalistų teisės tiksliai bei teisingai informuoti veikimo praktika Lietuvoje. Esame įsitikinę, kad itin uolus ir perteklinis viešų asmenų privatumo saugojimas neturi atimti iš visuomenės teisės į informaciją apie neskaidrią valdžios įstaigų ir su jais susijusių asmenų veiklą, galimą korupciją ir nepotizmą“, – teigiama penktadienį išplatintame žurnalistų bendruomenės pareiškime.
Uoliems tariamo privatumo saugotojams primenama: Konstitucinis Teismas (KT) yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir visuomenės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą. Teismas taip pat pažymėjo informacijos laisvės, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį.
„Verslo žinios“, prisijungusios prie žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių viešo pareiškimo, dar kartą patvirtina: naujai suformuota administracinių teismų praktika prieštarauja šioms KT suformuotoms vertybėms ir užkerta kelią žiniasklaidai prisidėti prie demokratinės santvarkos puoselėjimo ir išsaugojimo. Kuriama pavojinga ydingo BDAR taikymo tendencija, kai jau anksčiau suformuoti visuomenės teisės į informaciją ir žodžio laisvės principai ne apginami, o iš esmės paneigiami.
